Afleveringen

  • „Tai yra laimingiausios Lietuvos minutės. Lietuva padovanojo man, eiliniam, paprastam žmogui, akimirką atsistoti istorijos kryžkelėje“, – sako Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo, Kovo 11-osios, Akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Žvelgdamas iš laiko perspektyvos ir svarstydamas, kur glūdi Lietuvos fenomenas, kad tauta galėjo taip staiga peršokti barjerus ir pasiekti trokštamą Nepriklausomybę, V. P. Andriukaitis įsitikinęs: „Jeigu manytume, kad istorijoje nedalyvauja Dievas, tada galėtume sakyti, jog labai jau daug čia tų atsitiktinumų. Tačiau tikriausiai veikia transcendentinės jėgos, nes koks buvo dvasinis pakilimas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje! Pamenate, kokia buvo graži aura, kuri visus šildė?“Minime jau 34-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11-ąją metines. Istorikai paprastai nesprendžia klausimo, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę. Tačiau, pasirašant Kovo 11-osios aktą, juk buvo manančiųjų, kad dar per anksti, kad reikia palaukti?„Taip. Iš tiesų buvo manančiųjų įvairiai, – sako V. P. Andriukaitis. – Buvo manančiųjų, kad gal reikia palaukti. Buvo manančiųjų, kad reikia eiti žingsnis po žingsnio, – aš turiu galvoje kauniečių parengtą projektą, kuris išdėstė mūsų taktiką net trimis etapais, nukeldamas trečiąjį etapą neapibrėžtam laikui. Buvo manančiųjų, kad galbūt reikia dar kartą paskelbti Vasario 16-osios akto patvirtinimą – proklamaciją.Nuomonių buvo įvairių ir mūsų darbo grupėje, kurią sudarė aštuoni deputatai. Buvo net labai rimtų sankirtų. Tai visiškai suprantama.“Signataras išskiria tris veiksnius, kodėl buvo nutarta nebedelsti ir skelbti nepriklausomybę. „Pirmasis neabejotinai buvo mūsų tautos pakilimas. Vargu ar kas nors abejojo, kad nepriklausomybė negali būti greitai pasiekta. Manau, tai jautėme visi į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti deputatai.Antra aplinkybė, žinant, kad tauta to nori, buvo politinė. Reikėjo atsakyti į klausimą: kas atsitiks, jeigu Gorbačiovas prisieks anksčiau būti prezidentu? Tai buvo tik dienų klausimas, nes netrukus po Kovo 11-osios – kovo 17-ąją – prisiekė Tarybų Sąjungos prezidentas Gorbačiovas. Tada iškyla labai sudėtingi, nauji teisiniai aspektai.Trečias aspektas neabejotinai buvo debatai. Paskutinis veiksnys turbūt buvo mūsų ambasadoriaus Stasio Lozoraičio įtaka Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Jis reikalavo nedelsti. Čia, žinoma, vieta didelėms interpretacijoms“, – teigia V. P. Andriukaitis.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • IV gavėnios sekmadienio („Laetare“) Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_gav04_s.html.„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).Šis tekstas stebina, kai jį lyginame su kitomis Evangelijos ištraukomis, pavyzdžiui: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15, 19). Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad Jėzus siunčia savo mokinius „į visą pasaulį“ (Mk 16, 15), kad jie būtų „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). II Vatikano susirinkime vyko diskusijos šia tema: ar turėtume kalbėti apie „bėgimą iš pasaulio“, ar veikiau apie „dialogą su pasauliu“? Pastaroji kryptis atrodė prieštaraujanti dvasinių autorių kalboms, kurie teigė, kad dvi meilės – pasaulio ir Dievo – nesuderinamos.Kaip suprasti sąvoką „pasaulis“? Iš pradžių šis žodis negalėjo turėti jokio neigiamo atspalvio. Jis nurodo aplinką, kurioje mus apgyvendino Dievas. Jei atsižvelgtume į pirminį graikišką žodį, išreiškiantį pasaulį – „kosmos“, jis nurodo tvarkos grožį. Įdomus skirtumas tarp mūsų sampratos ir Biblijos kalbos. Mes „pasaulį“ suvokiame kaip didžiulę erdvę. Aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus, „pasaulis“ labiau reiškia laiko atkarpą.Žodis „pasaulis“ gali būti vartojamas skirtingomis reikšmėmis. Viena iš jų yra visiškai teigiama: regimasis pasaulis, visa kūrinija, Dievo sukurta kaip gera ir graži (plg. Pr 1, 3 ir t.), todėl Dievo mylima. Tačiau yra ir neigiama reikšmė – „pasaulis“, kuris reiškia sugedusią visuomenę, pagundą blogiui, Evangelijai prieštaraujančius principus.Dualistinės sistemos bandė visatoje rasti dvi skirtingas tikroves: vieną radikaliai gerą ir kitą – blogą. Turime ieškoti gerosios ir vengti blogosios. Tačiau kuri tikrovė yra geroji? Pasak platoniškosios krypties filosofų, gėris yra siela, o atsidavimas išoriniams, materialiems dalykams reiškia nuopuolį. Krikščionys perima tą patį principą, tačiau jie gerai supranta, kad jo negalima taikyti mechaniškai. Juk žmogus tuo pat metu yra ir „vidinis“, ir „išorinis“, greta sielos jis turi ir kūną. Ne siela ar kūnas yra žmogus, bet sielos ir kūno vienovė yra žmogus.Filosofai gyrė vienatvę, kurioje gimsta didžios idėjos. Krikščionys taip pat giria vienatvę, nes ji sukuria tinkamą aplinką maldai. Tačiau jie pripažįsta, kad pašaukimas gyventi vienatvėje tinka ne visiems, o broliška meilė skatina eiti būti tarp žmonių ir pasiaukoti jiems tarnaujant. Tad kada turėtume eiti tarp žmonių, o kada nuo jų bėgti? Šventasis Raštas pasisako prieš dualizmą. Viskas, kas egzistuoja, yra sukurta Dievo, todėl iš esmės yra gera. Kaip sako mūsų Tikėjimo Išpažinimas: „Tikiu vieną Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.“ Mes tariame šiuos žodžius būtent tam, kad būtų pasipriešinta minčiai, niekinančiai natūralią ir regimą tikrovę.Šventasis Bazilijus Didysis (IV a.) savo pamoksluose apie Dievo kūrybą per šešias dienas parodo, kaip praraja tarp Dievo ir pasaulio įveikiama Šventojo Rašto žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė...“ (Pr 1, 1). Dangus, žemė, augalai, gyvūnai... yra Dievo darbas, suvokiamas kaip gėris. Visas regimasis pasaulis pristatomas kaip gražus sodas, rojus, paruoštas tam, kuris pakviestas jame apsigyventi – žmogui, Dievo atvaizdui.[...]Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP yra vienuolis dominikonas, pamokslininkas, Rytų Krikščioniškųjų Bažnyčių teologijos ir dvasingumo specialistas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-myleti-pasauli-ar-jo-nekesti/.

  • Zijn er afleveringen die ontbreken?

    Klik hier om de feed te vernieuwen.

  • Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas Tomas Reventas sako: šiais laikais ypač svarbu, kad krikščionys turėtų laisvę skleisti savo pamatines vertybes. Tik taip krikščionybė ir jos puoselėjamos vertybės galės atsilaikyti prieš dabar primetamą etosą ir trumparegišką mąstymą.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Jei dabar krikščionys nepasinaudos savo teise per įvairius informavimo kanalus laisvai kalbėti apie šias bendražmogiškas vertybes, ilgainiui nebeliks galimybės naudotis savo teisėmis. Tuomet visuomenei bus pateiktas iškreiptas krikščioniškojo tikėjimo ir jo skelbiamų vertybių vaizdas“, – įsitikinęs T. Reventas.Kokia yra fondo ateitis ir ką per metus pavyko nuveikti?„Tiesa, prieš metus teko užregistruoti fondą, taip pat užregistravau dar vieną – neliečiamojo kapitalo fondą. Šio fondo ir mano pagrindinis tikslas – noras sukurti finansines, socialines platformas, kad nereikėtų kasmet su ištiesta ranka prašyti pinigų. Šis neliečiamojo kapitalo fondas generuotų lėšas, kuriomis galėtume finansuoti krikščioniškas veiklas, – pasakoja T. Reventas. – Misiją tikriausiai galima sujungti iš mūsų pagrindinių dviejų funkcijų: pirmoji misija yra krikščioniškų vertybių apsauga, puoselėjimas, sklaida. Antroji misija – pilietinės visuomenės stiprinimas. Mes įkūrėme fondą tam, kad remtume organizacijas, sąjungas, fizinius asmenis, kurių veikla atitinka fondo tikslus.“Pati žiniasklaida, tiek pasaulietinė, tiek krikščioniška, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Dideles viltis ji deda į įvairiapusį rėmimą. Norint pritraukti rėmėjų, ar nereikėtų pačiai žiniasklaidai keistis, orientuotis į dabarties žmogaus išgyvenimus ir rūpesčius?„Ne tik žiniasklaida, o ir pasaulis išgyvena tokius, sakyčiau, ypatingus laikus. Sekuliarizmas buldozeriu šluoja tradicijas ir bando pakeisti mūsų vertybes. Kas buvo visiškai aišku du tūkstančius metų – kas yra vyras, kas yra moteris, kas yra šeima, kas yra lytis, – kad tai yra prigimtiniai dalykai. Pasirodo, dabar nebeaišku.Tai ir žiniasklaidai šie pokyčiai yra iššūkis. Aš galvoju, kad šis iššūkis yra dvipusis. Viena jo pusė – žiniasklaida iš tikrųjų turi būti lanksti ir prisitaikyti prie aplinkybių, kitaip ji neišsilaikys. Taip pat svarbu orientuotis, kad žmogus dabar viską naudoja labai greitai, ir svarbu jį iš karto sudominti.Suprantama, labai svarbu neprarasti savo esmės ir savo veido. Jeigu kalbame apie krikščionišką žiniasklaidą, tai, mano manymu, jos pagrindas turėtų remtis Evangelija, krikščioniškomis vertybėmis, kurios nesikeičia, nes jos yra amžinosios vertybės.Ko man labiausiai žiniasklaidoje trūksta? Nešališkumo, profesionalios žurnalistikos. Tai liečia tiek krikščionišką, tiek pasaulietinę žiniasklaidą“, – svarsto krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas T. Reventas.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • „Kaziuko mugės vyksmą stebiu nuo 1948 metų, taigi esu šioks toks ekspertas – baziliskas, – prisipažįsta etnologas Libertas Klimka. – Mano akyse vyksta tie pasikeitimai.“ Jį kalbina Vytautas Markevičius.Profesoriui apmaudu, kad kol kas nėra parašyta rimta studija apie Kaziuko mugę kaip kultūros fenomeną. „Mes taip pat nemokam ar nenorim deramai ją pareklamuoti, kad mugė sykiu taptų ir Europos kultūros įvykiu“, – apgailestauja L. Klimka.Nuo kurio amžiaus ir metų prasideda Kaziuko mugės istorija?„Galima sakyti, kad šiemet yra sukaktuviniai metai. Prieš 420 metų pirmą kartą, pagerbiant mirusį karalaitį Kazimierą, buvo surengta iškilminga eisena. Jos sudedamoji dalis buvo kermošius – turgus, kuris lydėdavo bažnytinę šventę. Ši tradicija pamažu populiarėjo, po iškilmingos procesijos prasidėdavo prekyba įvairiausiais skanėstais, taip pat religiniais reikmenimis. Turgavietė po truputį plėtėsi ir apimdavo tas Vilniaus gatves, kuriomis žygiuodavo eisena. Eisenos paprastai užtrukdavo, tad jų dalyviai pakeliui norėdavo pasistiprinti.1827-aisiais valdžia leido kermošių paversti jomarku – tris dienas trunkančia prekyba. Tuomet iniciatyvą į savo rankas paėmė pirkliai. Čia jie statydavo vadinamąsias būdas, vilniečiai jas vadindavo palapinėmis. Jose jau buvo prekiaujama ne tik vietos amatininkų dirbiniais, bet ir turkiškais audiniais, skaromis. Gaminių iš stiklo atveždavo rusų pirkliai. Žodžiu, buvo prekiaujama viskuo, kuo žmonės domėdavosi ir ką norėdavo nusipirkti“, – pasakoja L. Klimka.Etnologo teigimu, pagrindinė prekyba vykdavo Katedros aikštėje. Tačiau 1901-aisiais šalia Katedros varpinės rusai pastatė paminklą imperatorei Jekaterinai II. Nuo to laiko mugės čia nebegalėjo būti rengiamos, nes buvo bijoma kokių nors šunybių, kurias gali iškrėsti okupantų nekenčiantys miestiečiai.Tada mugė buvo išvaryta ir prieglobstį rado Lukiškių aikštėje bei Neries upės krantinėje. Ten mugės vyko palyginti ilgą laiką, iki pasaulinių karų. Sovietų laikais jos minėtoje aikštėje vykti nebegalėjo, nes čia buvo pastatytas paminklas komunizmo vadui.Tuomet Kaziuko mugė pamažu persikėlė į Kalvarijų gatvėje esančią turgavietę. „Ir tas jos atsiradimas turgavietėje buvo savaiminis. Mes tiesiog pastebėdavome, kad apie kovo 4-ąją, dieną prieš mugę, turguje pradėdavo gausėti įvairių galbūt iš aplinkinių kaimų žmonių pagamintų namudinių įnagių: bačkų, praustuvių, įvairių indų, daugiausia pagamintų iš medžio. Čia taip pat būdavo gausu medinių žaislų vaikams. Prekiaujama buvo ir pakinktais arkliams, dalgiakočiais, grėbliais“, – sako etnologas.Prof. L. Klimkos teigimu, etninės kultūros žmonės labai norėtų, kad ši mūsų mugė būtų paskelbta kaip tradicija, kaip paveldas, todėl nori, kad fabrikiniai gaminiai, parduodami mugėje, būtų eliminuojami, atskiriami.„Mes taip pat nemokam ar nenorim deramai ją pareklamuoti, kad mugė sykiu taptų ir Europos kultūros įvykiu. Netgi nepasiekėme prieškarinio lygio, kai į mugės vyksmą įsitraukdavo kultūros žmonės, ruošiantys teatro vaidinimus vakare, – dažniausiai buvo kuriami humoristiniai spektakliai, rašomos odės.Nuo 1935-ųjų studentai rengdavo tas eisenas, o paskui į jas įsitraukė ir artistai, aktoriai. Tada Kaziuko mugė tikrai turėjo savą skambesį. Šiais laikais, aišku, folkloras gražiai įsiterpia į mugės vyksmą, tačiau manyčiau, kad čia dar labai daug neišnaudotų galimybių.Jeigu mugės organizavimas nebūtų atiduodamas į privačias rankas, jeigu būtų sutelktos visos galimos meninės pajėgos, tai mes tikrai galėtume siekti europinio skambesio“, – įsitikinęs etnologas L. Klimka.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • MO muziejuje kovo 9-ąją atidaroma paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kviečia lankytojus ne tik išsamiau susipažinti su netolimos praeities stereotipais, gaubusiais artimiausią mūsų erdvę – šeimą, bet ir naujaip pažvelgti į jos šiandieną, ją lydinčius iššūkius. MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės teigimu, parodoje kuratoriams Ingai Lāce (Latvija), Adomui Narkevičiui (Lietuva), Rebekai Põldsam (Estija) buvo svarbu iš šių laikų perspektyvos pažvelgti į meno kūrinius, kurie dažnai menotyrininkų buvo interpretuojami turint visai kitas prieigas.M. Ivanauskienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Kuratoriai tyrinėjo, kaip vaizduojama šeima, kaip vaizduojami vyrai, moterys, kaip vaizduojami santykiai. Kai kurie menininkai vaizdavo netgi tam tikrus patrauklius sovietinei ideologijai siužetus“, – parodos kontekstą pristato M. Ivanauskienė. Jos tikinimu, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, matyti, kad ši ideologija buvo ne tik politinė – ji įsismelkė į žmogaus tapatybės suvokimą, jo šeimos santykius, nes siekta kurti visų pirma ideologijai tarnaujantį žmogų, kuris nelabai tesusimąsto apie save kaip individą.MO muziejaus išskirtinės didžiosios parodos „Šito pas mus nėra“ idėja brandinta nemažai laiko. Kokia jos esmė ir svarba?„Iš tiesų idėja brandinta ilgai. Ji susiformavo iš kelių temų arba visuomenės problemų, ginčų, kylančių mūsų viešojoje erdvėje. Nors gyvename 2024-aisiais, matome, kad vis dar galima aptikti labai ribojančių ir, sakyčiau, netgi žmogiškai žeminančių požiūrių į vyrą ir moterį, – pasakoja M. Ivanauskienė. – Pavyzdžiui, užėjusi į knygyną buvau šokiruota pamačiusi kalėdinių dovanų stendą, skirtą jam, kur buvo gaubliai, knygos, šachmatų lenta, ir jai, kuris buvo absoliučiai infantilus, rožiniais gipiūrais dekoruotas, su keliais puodeliais ir kitomis prekėmis, kurios buvo siūlomos moteriai.Man atrodo, tai atskleidžia vis dar labai siaurinantį ir stereotipišką požiūrį. Tai čia vienas momentas. Kitas dalykas, kurį taip pat matome visuomenėje, – tai šeimos samprata, pasiskirstymas darbais. Lietuva vis dar stipriai atsilieka tarp Europos valstybių ir netgi nuo kaimynių pagal tai, kiek moterų baigia universitetus, kiek vėliau uždirba. Kiek moterys praleidžia laiko namuose besidarbuodamos, nesirūpindamos sveikata ar socialine veikla. Tai, žinoma, yra be galo svarbu ir gali duoti labai daug mūsų visuomenei.Pokyčiai, slinktys po truputį vyksta, bet atrodo, kad ginčai, diskusijos ir egzistuojantys duomenys rodo, jog tų pokyčių per mažai.Ir trečias momentas – visuomenę labai sukiršinęs ir poliarizavęs klausimas – lytiškumo ugdymas mokyklose. Kalbantis arba žvelgiant iš medikų perspektyvos – kiek nežinojimas kuria problemų, kiek depresijų gali išgyventi vaikai homofobiškoje visuomenėje, kai jų tapatybė gali būti nepriimta. Kita vertus, net nėra atvirai diskutuojama, analizuojama. Ir apskritai tas nežinojimas juk yra didelė silpnybė – žinojimas yra stiprybė.“MO muziejaus vadovės teigimu, visa tai matant kaip kompleksišką gniutulą problemų ir suvokiant, ypač iš tyrimų medžiagos, kad dalis problemų užuominų, užuomazgų yra sovietmetyje, sovietinės ideologijos aršiai bruktų mūsų visuomenei, aišku, kad to siauro požiūrio yra gana sunku atsikratyti. Ir jis priimamas kaip duotybė, o ne kaip kažkas, apie ką verta atvirai, ramiai pagalvoti ir padiskutuoti.„Tai ir kviečia daryti mūsų paroda – labai ramiai, be išankstinių nuostatų tiesiog permąstyti“, – sako M. Ivanauskienė.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • Parlamentaro Lino Kukuraičio įsitikinimu, produktyvų darbą Seime stabdys pavasario sesijos metu vyksiantys rinkimai. Jų aplinka neleis priimti rimtų sprendimų. L. Kukuraitį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Dėl daugeliui suprantamų priežasčių dėmesys socialiniams klausimams praėjusią Seimo sesiją buvo stipriai sumenkęs. Ar bandys opozicija ištaisyti šią situaciją? Ir kaip? „Reikėtų sutikti tiek dėl socialinių, tiek dėl kitų klausimų sprendimo. Vienas didžiausių iššūkių, jeigu vertintume iš socialinės perspektyvos – suvaldyti infliacijos lygį. Nemažai žmonių galvojo, kad jie gana neblogai gyvena, tačiau būsto paskolų išaugimas, kainų augimas smogė skaudžiai.Manau, kad labai mažai padėta šeimoms sutvarkyti būsto paskolas. Tai pajuto ir pažeidžiamiausios visuomenės grupės: pensininkai, negalios žmonės. Visa tai jiems trukdė gyventi oriai.Nemažai nukentėjo vadinamoji būsto programa, kuri turėjo padėti įsigyti socialinį būstą. Kai dar dirbau socialinės apsaugos ir darbo ministru, buvo sugalvota, kaip palengvinti socialinio būsto įsigijimą. Buvo nuspręsta leisti žmonėms nuomotis būstą iš privataus sektoriaus ir gauti dalį būsto nuomos kompensacijos. Tokiu būdu jiems nereikėtų stovėti labai ilgai socialinio būsto eilėje. Tačiau ši programa nuo sausio pirmosios pakoreguota, tiesiog pakirstas jos stuburas. Dabar ją reikia taisyti ir spręsti problemas, kurias patys sukūrėme. Kita spręstina problema yra susijusi su vaikų maitinimu. Dabar nemokamą maitinimą sunkiau besiverčiančių šeimų vaikai gali gauti tik iki trečios klasės. Manome, kad ši programa turėtų apimti visus pradinukus, kad jie būtų maitinami nemokamai“, – svarsto L. Kukuraitis.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • Žmonių, turinčių negalią, integracija Lietuvoje – vis dar opi tema. Neseniai veiklos dešimtmetį atšventusių „Lobių dirbtuvių“ vadovė Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė pastebi didelį poreikį žmonių, turinčių intelekto negalią, užimtumui Vilniuje ir Vilniaus rajone.O paklausta, kas yra „Lobių dirbtuvės“, skuba pristatyti: „Tai svečiams, užsakovams, žmonėms, turintiems negalią, vaikams ir šeimoms atvira vieta būti, draugauti ir kurti.“Prisimindama organizacijos veiklos pradžią, dirbtuvių vadovė sako, kad misija rūpintis žmonių, turinčių negalią, darbo vieta, veikla, kurioje jie galėtų skleistis ir prisidėti prie visuomenės gerovės, lydėjo nuo pat organizacijos įkūrimo.„Pradžia buvo lėta. Mūsų buvo vos šeši, bet kiekvienas prisidėjo savais gebėjimais ir dovanomis. Vėliau pamatėm, kad mums pavyksta, atsiranda poreikis ir noras veikti toliau“, – pasakoja V. Paškevičiūtė-Masiukienė.Dirbantieji „Lobių dirbtuvėse“ visuomenės poreikius stengiasi atliepti prisiliesdami prie medžio: „Esame medžio dirbtuvės. Čia gaminame įvairius medžio dirbinius. Turime meistrą, kuris paruošia gaminius, o žmonės, turintys negalią, tampa jo pameistriais, toliau darbuojasi ir gaminius ruošia parduoti.“Pasak V. Paškevičiūtės-Masiukienės, intelekto negalią turintys žmonės čia randa veiklą pagal savo norus ir galimybes: „Nuo pat pradžių mūsų tikslas buvo, kad žmonės savo gabumais, dovanomis ir darbu prisidėtų prie to, ko reikia kitiems. Sulaukiame įvairių užsakymų. Mūsų darbas yra sugalvoti, kaip žmogus pagal savo galimybes galėtų įsitraukti ir padėti.Žmonės, turintys negalią, turi labai daug kantrybės, mėgsta užsiimti kruopščiais darbais. Kam su smulkiąja motorika ne taip gerai sekasi, imasi stambesnių projektų. Turime žmonių, kurie mėgsta svečius ir būti su vaikais. Šie darbuotojai prisijungia prie mūsų vedamų edukacijų. Mes, darbuotojai, pastebėdami kiekvieno dovanas ir gebėjimus, pritaikome darbo vietą ir veiklą.“V. Paškevičiūtė-Masiukienė sako, kad „Lobių dirbtuvėse“ dirbantys žmonės, turintys negalią, tik įrodo, jog kiekvienam svarbu jaustis ir būti naudingam, realizuoti save. „Čia pastebiu, kad jiems patinka, kai žmonės užsako mūsų gaminius. Jie visada domisi, ar žmonės buvo patenkinti, ar sumokėjo, ar atvažiuos dar kartą. Jiems svarbu būti reikalingiems“, – sako ji. „Lobių dirbtuvių“ vadovė džiaugiasi matydama besididžiuojančius savo darbu žmones: „Jie didžiuojasi, kad dirba. Žmogus, matydamas, kad yra tarp dirbančiųjų, ir pats tą darbą dirba, jaučiasi visuomenės dalimi. Didėja pasitikėjimo savimi jausmas. Taip darbas tampa gydančia veikla, jis prasmingas ir naudingas. Kai užsakymų būna mažiau, nuotaikos pasikeičia, jie tampa irzlesni, nepatenkinti, besiskundžiantys. Kai darbo daugiau, visi susikaupia, atsiranda motyvacija, atmosfera pasikeičia. Darbas labai svarbus.“Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • III gavėnos sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_gav03_s.html.Pirmajame šios dienos skaitinyje kalbama apie Dievo duotus įsakymus, kitaip vadinamus Dekalogu. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius kalba apie tuos, kurie reikalauja stebuklų, o Evangelijoje minimi tie, kas reikalauja ženklų kaip įrodymų.Rodos, tai trys visiškai tarpusavyje nesusijusios temos, tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Dažnas krikščionis savo tikėjime ar net skelbdamas Gerąją Naujieną remiasi tuo, kad Jėzus darė stebuklus. Stebuklai čia laikomi jo dieviškumo įrodymu. Kartais net manoma, kad jeigu krikščionių gyvenime nevyksta stebuklai, vadinasi, kažkas negerai su jo tikėjimu. Tačiau ar tikrai esmė – stebuklai?Savaime suprantama, kad daliai žmonių stebuklai yra svarbus tikėjimo elementas – kai kuriems iš mūsų juk reikia mistikos, nes tik tai padaro tikėjimą įdomų. Man pačiam stebuklai neatrodo kaip pamatinis Jėzaus dieviškumo, evangelinių įvykių tikrumo ar Dievo buvimo įrodymas.Viena vertus, stebuklais dažnai palaikome dalykus ar įvykius, kurie turi paprastą ir racionalų paaiškinimą. Kita vertus, į stebuklų klausimą nuolat žvelgiu įtariai, nes lengva apsigauti ar būti apgautam. Jėzus vengia stebukladario etiketės, šventieji jais taip pat nesiafišavo. Pavyzdžiui, sakoma, kad šventasis Tomas Akvinietis melsdamasis levituodavo (pakildavo nuo žemės – red. past.). Jis tai darė slapta, užsidaręs savo kambarėlyje, ir, jei ne smalsūs broliukai, matę tai pro rakto skylutę, apie levituojantį Tomą, ko gero, net nebūtume girdėję.Sektose yra priešingai – ten stebuklai labai svarbūs, ir jais remiasi visas tikėjimas. Bažnyčia niekada neskuba skelbti, kad kažkoks įvykis yra stebuklingas, ji visa ištiria ir tik po to sako, kad tai buvo kažkas ekstraordinaraus. Senovėje į stebuklus taip pat žvelgta su nepasitikėjimu, nekrikščionys Jėzų kartais vadindavo burtininku, o krikščionys buvo kaltinti magijos praktikavimu. Babilonijos Talmude minima, kad Jėzus praktikavo magiją ir gundė izraelitus atsimesti nuo Dievo.Taigi pasvarstykime, kas gi yra stebuklai evangelijų kontekste. Skaitydami lietuvišką Naujojo Testamento vertimą, nuolat susiduriame su stebuklo sąvoka, tačiau vertimas dažnai nesugeba perteikti originalaus teksto esmės. Evangelijų tekstuose originalo kalba Jėzaus stebuklai nevadinami stebuklais. Graikiškai tai būtų vadinama „miracula“. Čia vartojami kitokie žodžiai.

    [...]Trumpai aptarėme stebuklų ir ženklų klausimą. Tačiau kuo čia dėtas Dekalogas? Dekalogas yra nuorodos, kaip mums dera elgtis, kad liktume teisingame kelyje. Jame nekalbama apie stebuklus ar ženklų reikalavimą, nekalbama apie nuolatinę įrodymų paiešką ar bandymą kam nors kažką įrodyti. Čia kalbama apie tai, ką ir kaip turiu daryti. Tai minimumas to, kas leis dorai gyventi. Kartu tai yra ženklas, kad Dievas veikia žmogaus gyvenime.Gabrielius E. Klimenka OP yra teologijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, dominikonas pasaulietis, rašytojas, saugaus eismo mokyklos ir išgyvenimo pratybų mokytojas, šaulys.Detaliau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-ieskok-dievo-ne-stebukluose-bet-dekaloge/.

  • „Tiesiog baisu žiūrėti į rusų tautą ir rusų valstybę, kuri pavirto kažkokia pamazgų duobe“, – sako rašytojas Alvydas Šlepikas, paklaustas, ką mano apie brutalų agresorės Rusijos karą prieš Ukrainą. Pasiteiravus, kaip šis laikmetis veikia kūrybą, rašytojas nedvejodamas atsako: „Dabar galbūt ne pats geriausias metas rašytojams rašyti, kai gyvenimas labai veržiasi, realybė plūsta į kasdienybę. Kai reikia dalyvauti pačioje kasdienybėje, rašymas nutolsta. Tačiau kiekvienais metais pasirodo gražių, gerų kūrinių, ir tai mane džiugina.“A. Šlepiką kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Tikrais istoriniais faktais paremtas, prieš dvylika metų parašytas ir išleistas A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ per visus šiuos metus sulaukė daugiau nei dvylikos leidimų vien lietuvių kalba, o kur dar kitos kalbos. Kodėl jis toks populiarus?„Čia, matyt, užčiuopta tema, kuri artima žmonėms, – sako knygos autorius. – Tai vaikų, kurie atsidūrė tokiose nepavydėtinai sunkiose situacijose, likimai. Tema turbūt visiems yra jautri.Kitas dalykas – kad pokario Lietuvos istorija ir būtent ta, kuri pasakoja apie vokiečių vaikus, ieškojusius prieglobsčio, daugeliui bent jau mano kartos žmonių buvo nežinoma, tokia baltoji dėmė. Galbūt jiems tiesiog buvo įdomus kitoks kampas. Manau, kad žmonės ją skaito ir todėl, kad ne prastai parašyta.“Minėtame romane nagrinėjamos skaudžios istorinės temos, susijusios su Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis. Ką rašytojas išgyvena dabar, kai netolimoje kaimynystėje vyksta itin nuožmus, žiaurus agresorės Rusijos karas prieš Ukrainą?„Tai yra sukrečiantis dalykas. Visi mes gyvename tokiomis pat, kaip ir aš, manyčiau, nesibaigiančių tragedijų nuojautomis ir esant slogiam, nuolatiniam psichologiniam slėgimui. Juk niekaip negalime išvengti žinių apie Ukrainos frontus, apie Ukrainos žmones, apie jų likimus. Tiesiog kiekvieną dieną skaitau ir ieškau tų žinių, – pasakoja A. Šlepikas. – Džiaugiuosi, kad mūsų žmonės taip pat prisideda: stengiasi siųsti pinigų, siųsti kad ir minimalią pagalbą.Prie to prisidedame ir mes, rašytojai. Per fondą mūsų kolegos Laurynas Katkus, Donatas Petrošius, Marius Burokas ir kiti veža mašinas, pilnas prikrautas įvairių medicininių bei kitų reikmenų, reikalingų Ukrainoje. Tas mašinas ten palieka. Jie praktiškai važiuoja kas mėnesį, ir aš labai džiaugiuosi jų pasišventimu.Buvo laikas, kai galvojome, kad šiais laikais karas yra tiesiog neįmanomas dalykas. Karo Europoje, tokiame civilizuotame pasaulio kampe, negali būti. Tačiau kai atsiranda bepročių, viskas subyra.Knyga „Mano vardas – Marytė“ Ukrainoje buvo išleista 2015 metais. Tuomet karas buvo ką tik prasidėjęs. 2014-aisiais Rusija užgrobė Donbasą, Luhanską, Krymo pusiasalį. Žmonės, kurie skaitė mano knygą pristatymuose Ukrainoje, teigė, kad buvo juntamas labai aiškus ryšys tarp tos mano istorijos, kuri parašyta knygoje, ir vaikų likimo Ukrainoje.Jau tada, 2015-aisiais, vien tiktai vidinių pabėgėlių Ukrainoje buvo du milijonai, dar 800 tūkst. buvo pabėgę į Rusijos gilumą. Kiek dar milijonų žmonių yra Europoje. Visur tai didžiulio masto tragedija, kuri tarsi sako mums, kad žmonės nesimoko iš savo istorijos, iš savo klaidų. Kita vertus, tai sako, kaip žmonės pasiduoda manipuliacijai – tiesiog baisu žiūrėti į rusų tautą ir rusų valstybę, kuri pavirto kažkokia pamazgų duobe.“Daugiau: www.bernardinai.lt .

  • Balsių progimnazijos ir Šiaurės licėjaus geografijos mokytojas Mantas Karanauskas paskelbtas 2024-ųjų Metų mokytoju.Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis sako, kad šis įvertinimas teikiamas už aktyvumą, už savo nuomonės, stuburo turėjimą, už veiklas, rengiamas už klasės ribų. Vis dėlto, M. Karanausko teigimu, jis to nesiekia – mokytojas prisipažįsta, kad jam didžiausias įvertinimas yra mokinių padėka už pamoką.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Tiesa, dalyvavau šiuose rinkimuose jau antrą kartą. Praėjusiais metais užėmiau antrą vietą. Buvau labai laimingas. Aišku, pritrūko tada iki pirmos vietos, tačiau laimėjo puikus mokytojas iš Rokiškio“, – pasakoja M. Karanauskas.Geografijos mokytojas sako, kad, kai šiais metais sužinojo, jog yra nominuotas, kai pamatė, kad palaikymo balsai ėmė augti, pakvietė ir bendruomenę jį palaikyti.„Labai svarbus yra palaikymas. Tai vyksta internete. Kitą pusę balsų skiria komisija, kurioje – visiems gerai žinomas buvęs ilgametis pedagogas Miša Jakobas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai“, – sako jis.Dabar daug girdime ir iš vienų, ir iš kitų mokytojų apie galimybes dirbti ir užsidirbti. Ar mokytojų atlyginimas suteikia galimybę gyventi normaliai, kaip dabar madinga sakyti – gyventi oriai?M. Karanausko teigimu, galima gyventi oriai tik tuo atveju, jeigu tu dirbi keliose vietose, kelis darbus.„Mano pavyzdys: aš dirbu keturiose mokyklose, dviejose vedu pamokas, kitose organizuoju neformalią veiklą, jaunųjų keliautojų klubus. Tiesą pasakius, toks darbas labai išvargina. Jeigu dirbčiau tiktai vienoje ar dviejose mokyklose, manau, turėčiau daugiau laiko pasiruošti pamokoms, veikloms organizuoti. Tai būtų siekiamybė – kad mokytojas, kaip sakote, oriai gyventų dirbdamas tik vienoje mokykloje“, – svarsto 2024-ųjų Metų mokytojas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/metu-mokytojas-m-karanauskas-didziausias-mano-darbo-ivertinimas-yra-mokiniu-padeka-uz-pamoka/.

  • Jau ne pirmas kartas, kai Lenkijos ūkininkai imasi drastiškų priemonių prieš ukrainietiškų grūdų eksportą. Šį kartą jie grasina blokuoti ne tik Lenkijos ir Lietuvos sieną, bet ir svarbią Vokietijos pasienio perėją. Žemdirbiai pareiškė taip prisidedantys prie didėjančių protestų dėl europinių taisyklių ir pigesnio importo.Vadinamojo grūdų karo gilumines priežastis sutiko pakomentuoti politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas ir buvęs žemės ūkio ministras, dabar Seimo narys Giedrius Surplys.Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kaip reikėtų suprasti ir vertinti Lenkijos ūkininkų protestus ir konkrečius veiksmus, susijusius su grūdų tranzitu per Lenkiją? Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sako, kad tai daugiau politinis nei ekonominis veiksmas.A. Medalinskas, svarstydamas šį klausimą, teigė, kad čia nėra viskas vien juoda ir balta. „Girdėjau lenkų teiginius apie tai, kad Ukrainos stambusis verslas priklauso ne Ukrainai, o įvairių šalių stambiems verslininkams. Jis taip pat yra ir Ukrainos stambiųjų verslininkų rankose. Tačiau, kad ir kokia ta gamyba bei prekyba būtų, pajamos atitenka Ukrainai, mokesčiai mokami Ukrainai. O kelių blokados Lenkijoje nuostoliai Ukrainai skaičiuojami keliais šimtais milijonų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentavo politologas.Jo teigimu, į šią blokadą reikia žvelgti gana plačiai ir santūriai. Tarp blokuojančiųjų kelius yra ne šiaip sau ūkininkai, o labai radikalios lenkų nacionalistų partijos atstovai. Ir čia veikia ne tik ekonominiai, bet ir politiniai interesai, todėl politologas nenustebtų, jeigu paaiškėtų ir daugiau pastarųjų interesų.„Manyčiau, kad šią grūdų tranzito problemą būtų galima išspręsti pasitelkus karinį konvojavimą, panašiai kaip buvo daroma su laivais. Tada būtų aiškiau matoma, kur nukeliauja ukrainietiški grūdai. Prie to galėtų prisidėti ne tik Europos Sąjungos šalys, bet ir Kinija, Egiptas ir pan. Tuomet nebeliktų vietos įvairiems tarpininkams, užsiimantiems grūdų prekyba“, – įsitikinęs A. Medalinskas.Seimo narys G. Surplys neseniai grįžo iš Ukrainos. Paklaustas, ar jam savo akimis teko matyti, kaip lenkų ūkininkai blokuoja kelius, iš geležinkelio vagonų išpila ant žemės grūdus, teigė to nematęs. Tačiau, pasak jo, jau trečią kartą grįžtant iš Ukrainos vaizdas panašus: prie sienos su Lenkija stovi labai ilgos vilkikų eilės.„Būnant Ukrainoje teko bendrauti su Ukrainos vicepremjere Olga Stefanišina, ji pasidalino naujausiais įspūdžiais iš prie sienos vykusio Lenkijos ir Ukrainos prezidentų susitikimo. Čia dalyvavo ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, – kalbėjo politikas. – Man pradžioje šypseną kėlė tai, kad dviejų šalių prezidentai sprendžia tokį, mano galva, ne visiškai jų lygio klausimą. Tai tik parodo, kad klausimas iš tikrųjų aštrus ir yra netgi susijęs su Europos Sąjungos tolesne parama Ukrainai, dėl to jį reikia kuo greičiau išspręsti.“G. Surplys teigė tą ir pasakęs Ukrainos pusei: „Kad jūs nenuvertinkite Europos žemdirbių. Jie yra labai įtakinga jėga, ir tai, kad jūs dabar su jais nesugebate rasti sprendimų, jums atsilieps ne tik trumpuoju laikotarpiu, bet ir derybose dėl narystės Europos Sąjungoje. Nes žemės ūkis yra vienas svarbiausių sektorių, kuris sudaro 40 proc. Europos Sąjungos biudžeto.“Ukrainą politikas pakvietė pačią rodyti iniciatyvą, bendrauti su institucijomis – ne tik žemės ūkio ministerijomis, bet ir muitine, pačiais ūkininkais.„Didžiausia problema yra ne Ukrainos, o Rusijos grūdai. Paradoksalu, bet Rusijos grūdai nesankcionuoti, jie vis dar sėkmingai per Rygos uostą atplukdomi, ir turbūt dalis tų grūdų nusėda ir Europos Sąjungoje“, – sakė jis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kodel-lenku-ukininkai-kaimynu-ukrainieciu-grudus-ispila-tiesiog-ant-zemes/.

  • Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, jog nesutarimai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės kyla iš gana keisto įsivaizdavimo apie institucijų atsakomybių ribas. Pasak premjerės, prezidento aplinkos komentarai apie Konstituciją, kelia jai „šiokį tokį šiurpą“.Interviu I. Šimonytė aptarė vis silpstančias tarptautinės bendruomenės sankcijas Rusijai, pasak jos, nėra tokių sankcijų, kurios gali ją sužlugdyti. Premjerė pasisakė ir apie Rusijos grėsmę NATO, ji teigė, kad Putinas turi valios užpulti aljansą, tačiau galimybių – ne.Pokalbyje taip pat paliestas gynybos finansavimas, anot I. Šimonytės, politikams teks rasti sprendimą iš kur gauti pinigų gynybai, nes siūlymas rinkti labdarą jos netenkina. Interviu taip pat aptarti ambasadorių skyrimo, piktnaudžiavimo parlamentinei veiklai skiriamomis lėšomis, ūkininkų reikalavimų, nacionalinio stadiono, referendumo dėl daugybinės pilietybės, Eurovizijos klausimai. Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Vakaris Vingilis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/i-simonyte-apie-prezidento-komandos-retorika-gali-zmogus-ir-pakraupti-kai-toks-konstitucijos-supratimas-igarsinamas/

  • „Visą tą laiką buvau ne šiaip stebėtojas – aktyviai dalyvavau Ukrainos gyvenime. Kai buvau Donbase, kartu su ukrainiečiais dalyvavau įvairiuose procesuose. Kai pakliuvau į okupaciją ir vėl pamačiau rusų kareivius su automatais, dar kartą suvokiau, kad čia baimei ne vieta, reikia dirbti, reikia padėti“, – pasakoja politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Politologo teigimu, reikia pagyventi, kad suvoktum, ką ukrainiečiai išgyvena, kaip jie vertina ir jaučia karą. Taip pat, pasak A. Medalinsko, ukrainiečius glumina Vakarų vangumas teikiant karinę paramą su agresoriumi kovojančiai šaliai. Jį stebina kai kurių šalių pareiškimai, kad jie neva aktyviai stebi įvykius Ukrainoje. O reikia ne aktyviai stebėti – čia juk ne šou, o aktyvinti pagalbą.Komentuodamas dabartinę situaciją Rusijos ir Ukrainos kare, A. Medalinskas teigė, kad padėtis labai sunki: „Sunki dėl to, kad gerai parengtų, labai motyvuotų Ukrainos karių, karininkų branduolys yra labai pažeistas: daug žuvusiųjų, daug sužeistųjų. Optimizmą nebent kelia faktas, kad Ukrainos kariuomenė dar turi rezervų, ji palaipsniui pasipildo mobilizuotaisiais. Tačiau tai nėra profesionalūs kariai, kokie buvo prieš dvejus metus, kai Rusija rengė šią plataus masto agresiją.Antras dalykas – nors Vakarų ginkluotė per tuos dvejus metus jau pradėjo pasiekti frontą, dabar kaskart vis labiau jaučiamas jos stygius, pradedant nuo artilerijos sviedinių, o šitas karas yra artilerijos karas. Dabar tas santykis yra vienas ir dešimt, dešimt šūvių iš Rusijos pusės ir tik vienas iš Ukrainos pusės. Tas santykis gali pasikeisti ir į dar blogesnę pusę.Trečias dalykas – tai visiškas sąmyšis Vakaruose ir nesugebėjimas duoti atsakymo, kada vėl gali atsirasti galimybės pakankamai adekvačiai siųsti karinę pagalbą į Ukrainą. Kai sakau „adekvačiai“, turiu galvoje, kad būtų bent jau panašu į tai, ką daro Rusija. Dabar fronte pralošiama pagal įvairius parametrus. Kalbu apie ginkluotę. Aišku, ukrainiečiai laimi motyvacija, pasiryžimu, negailėdami savo sveikatos ir gyvybės.Tai iš tikrųjų labai žiauru, bet visais kitais dalykais... F-16 naikintuvai dar tik turėtų atkeliauti, toliašaudės raketų ginkluotės taip pat nėra, o dar iš Vakarų pusės buvo ribojamas nuotolis, kokiu atstumu ji gali šaudyti. Ryškėja problemos ir dėl priešraketinės ginkluotės. Prieš kurį laiką, gavus „Patriot“, „Airi“ sistemas, Ukrainai pavyko uždengti bent dalį miestų ir strateginių taškų, o dabar, panašu, ir čia gali pradėti jaustis stygius. Vadinasi, priešo taikiniais gali tapti taikūs miestai, infrastruktūros, energetikos objektai ir visa kita. Padėtis iš tiesų yra labai sudėtinga.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/a-medalinskas-ukrainiecius-glumina-vakaru-vangumas-teikiant-karine-parama-su-agresoriumi-kovojanciai-saliai/.

  • II gavėnios sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_gav02_s.html Garbė Jėzui Kristui! Šiandien antrasis gavėnios sekmadienis ir skaitome ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų 9-ojo skyriaus apie Jėzaus Atsimainymą. Kokia žinia šitoje ištraukoje?Mano supratimu, yra labai svarbūs Tėvo žodžiai: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Taigi, kaip mes girdime Jėzų ir kiek mes Jo klausomės? Paskaitykime ir pasižiūrėkime, kas šitoje ištraukoje minima. Prasideda šitaip: „Anuo metu [po šešių dienų] Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mk 9, 2).Iš tos pačios Evangelijos ankstesnio skyriaus mes žinome, kad tos šešios dienos buvo Pilypo Cezarėjoje, kur Petras išpažino Jėzų kaip mesiją, gyvojo Dievo Sūnų. Tada, kai Petras tai išpažino, Jėzus jam pasakė, kad tai jam apreiškė ne kūnas ir kraujas, o Tėvas, esantis danguje. Taip pat prisimename, kad Petras, kai Jėzus pasakė, jog jam reikės kentėti, iš karto puolė ginčyti, kad to neturėtų įvykti, ir kaip Petras buvo pamokytas.Tarsi, galima sakyti, Jėzus mato, kad mokiniai nesupranta, ką Jis jiems sakė. Tačiau Jis maloningas, Jis jų nebara, tiktai sudraudžia Petrą ir vis dėlto jį pasiima ant kalno kartu su Jonu ir Jokūbu. Jėzus dovanoja jiems išskirtinę dovaną – parodo savo dieviškąją esybę. Nuo to reginio mokiniai beveik apanka, jie krenta prieš jį ir labai džiaugiasi buvimu šalia.Jėzus visada mums pirmiau dovanoja, o paskui moko. Prisiminkime ištrauka iš Evangelijos pagal Joną aštuntojo skyriaus pradžios, kuomet žydai atveda Jėzui nusidėjėlę ir klausia, ką su ja daryti. Tada Jėzus jiems pasako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Ir jie visi pasitraukia. Moteriai Jėzus pasako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Jėzus dovanoja jai visas buvusias kaltes, o paskui dar ir pamoko.Taigi mes matome, kad Jėzus mokiniams duoda dovaną, ir tada išgirstame esminį Tėvo kreipinį į juos: „klausykite jo!“. Jėzus, parodydamas savo dieviškąją prigimtį, kviečia mokinius žengti pasikeitimo keliu. Graikiškas žodis „metamórfōsis“ pažodžiui reiškia „pakeisti formą“, o įsigilinus į reikšmę – „žengti tolyn, anapus formos, anapus ribų“. Jėzus visada mus kviečia: „kelkimės į kitą pusę“, „eikime toliau iš čia“...Jėzus mus veda pasikeitimo keliu. Mokiniai išgirsta Tėvo žodžius – tai yra antras ir paskutinis kartas Evangelijoje pagal Morkų, kada Tėvas kreipiasi Iš dangaus. Pirmąjį kartą jis kreipėsi į Jėzų po krikšto Jordane, o dabar kreipiasi į mokinius, kad ir mes klausytume. Jėzaus mokiniai mato vien tik Jėzų. Ar tai reiškia, kad jie nieko kito nematė? O galbūt, kaip sakė mokytojas Eckhartas – jie visame kame matė vien tik Jėzų. Jų žvilgsnis buvo perkeistas, ir žiūrėdami į visa tai, kas juos supa, į visą kūriniją – jie visur atpažįsta Jėzų.Pasikeitimu mums yra labai daug pažadėta ir pasakyta, kad būtume vis nauju kūriniu. Evangelijoje tai daug kartų kartojama. Šita scena baigiasi labai įdomiai – kai Jėzus su mokiniais jau leidžiasi nuo kalno, sako, kad jie niekam nesakytų, ką matė. Mokiniams tai buvo labai keista, nors jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia prisikelti iš numirusiųjų. Taigi klausimas jiems liko, ir jie dar neturėjo atsakymo. Dar turėjo praeiti daug laiko, kol įvyks Sekminės.Svarstant apie tai, man suskamba, ką garsus poetas Raineris Marija Rilkė parašė jaunam poetui, kuris kreipdavosi su įvairiausiais klausimais kaip kurti, kaip gyventi... R. M. Rilkė jam labai gražiai pasakė: „Jūs keliate daug klausimų, į kuriuos kartais labai sunku atsakyti. Gyvenkite dabar klausimais, tuomet galbūt palengva, nė pats nepastebėdamas, vieną tolimą dieną pasijusite begyvenąs atsakymais“.

    [...]Aurimas Juozaitis yra Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos pastoracinės tarybos narys.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-gyventi-klausimais-ir-isiklausyti/

  • „Putiną gali sustabdyti tik Ukraina. Šiandien Ukraina yra ta valstybė, kuri ginasi pati ir kuri gina savo kaimynines šalis, įskaitant ir mus. Ji siunčia signalą Kremliui, kad jis nėra visagalis ir kad agresija nebūtinai pasiekia tuos tikslus, kuriuos diktatorius tikėjosi pasiekti“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia Rytų Europos studijų centro vadovas, politologas Linas Kojala.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.L. Kojala įsitikinęs, kad šiandien geriausia ir Vakarų šalių, ir pačių ukrainiečių investicija yra investicija į Ukrainos gynybą, į Ukrainos demokratinę ir vakarietišką ateitį, nes tai turės ilgalaikių padarinių. Deja, tai gali būti ir pasekmės: jeigu Ukrainai nepasiseks, jeigu agresorius pasieks savo tikslus, jo apetitas pradės kilti dar labiau.Kalbėdamas apie dabartinę Rusijos agresijos prieš Ukrainą situaciją, politologas tikina: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad Ukraina paneigė prognozes, kurios dominavo prasidėjus invazijai, – jog atsilaikyti pavyks vos kelias dienas, kelias savaites, na, geriausiu atveju – kelis mėnesius.Šiandien galime konstatuoti, kad Ukraina toliau ginasi, toliau tai daro kaip valstybė, ne partizaninį karą kariaudama, bet turėdama kariuomenę, visas kitas veikiančias institucijas. Ir tai savaime yra didelis pasiekimas. Vis dėlto antrąsias karo metines mes sutinkame, ko gero, mažiau optimistiniame fone – todėl, kad vis dar apie 18 proc. Ukrainos teritorijos yra okupuota, ir panašu, jog šiais metais iniciatyvą fronte turės agresorius.Tai nebūtinai reiškia, kad jam pavyks pasiekti reikšmingus proveržius, tačiau bet kuriuo atveju tikėtis, jog Ukrainai šie metai galėtų reikšti esmingą žingsnį į priekį, išstumiant okupacines pajėgas, yra gana sunku.“Kodėl ne tik JAV, bet ir Europos Sąjungai taip sunkiai sekasi priimti sprendimus dėl karinės pagalbos Ukrainai?„Manyčiau, telkiant paramą kovojančiai Ukrainai, Vakarams trūksta politinės lyderystės. Vis dėlto parama Ukrainai visuomenėse išlieka gana didelė. Be abejo, yra svyravimų. Vakarų Europoje nuogąstaujama dėl kitų problemų, kurias reikia spręsti. Tokių diskusijų vyksta Jungtinėse Valstijose. Visgi, jeigu yra stipri politinė lyderystė, tuomet tie sprendimai tikrai įmanomi. Juo labiau kad parama Ukrainai nėra tokia jau palyginti didelė.Pavyzdžiui, 2021–2023 metais, kad kompensuotų išaugusius energetikos kaštus, Europos Sąjungos valstybių vyriausybės priėmė sprendimus, kurių vertė buvo apie 540 mlrd. eurų siekiant kompensuoti šias netektis. Parama Ukrainai šiuo metu siekia apie 140 mlrd. eurų. Vadinasi, yra tikrai realios galimybės kilti aukštyn ir parodyti Ukrainai, kad ji nėra viena“, – aiškina L. Kojala.Paprašytas pasvarstyti, kokį poveikį telkiant Rusijos opozicijos jėgas dabartiniu metu gali turėti Aleksejaus Navalno našlės Julijos Navalnajos pareiškimas, kad ji tęs vyro vykdytą veiklą, politologas teigia, kad padėtis labai sudėtinga.„Navalnas išties buvo charizmatiškas lyderis, toks, kuris sugebėjo patraukti milijonų Rusijos ir ne tik Rusijos gyventojų dėmesį savo dokumentiniais filmais apie korupciją, apie Kremliaus savivaldžiavimą, apie tai, kaip sistema naudojasi Rusijos turimais ištekliais ir pan. Tokių lyderių, tokių ryškių veikėjų, kurie oponuotų Vladimirui Putinui, kad ir kaip vertintume paties Navalno geopolitines vizijas, Rusijoje nebuvo ilgą laiką, ir pakeisti jį bus be galo sunku.Taip, jo žmona, ko gero, tęs veiklą. Mes matėme, kad jie iki šiol veikė kaip tam tikras tandemas. To tandemo vienos iš ašių, deja, nebėra šiame pasaulyje, tad akivaizdu, tikėtis, kad tie rezultatai bus efektyvūs, ypač dabartinėje situacijoje, kai Kremliaus sistema naudoja visas įmanomas priemones suvaržyti bet kokį protesto potencialą, yra labai sudėtinga“, – sako L. Kojala.Daugiau: www.bernardinai.lt

  • Kunigas Robertas Urbonavičius pasakoja, kodėl, artėjant vienoms gražiausių katalikiškų švenčių – šventosioms Velykoms, tikintiesiems vis primenama gavėnios esmė ir prasmė. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Tokia jau žmogaus prigimtis – kad jam reikia kartais kai kuriuos dalykus priminti. Yra įvairios šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, – kai šventi, tenka kai ką ir prisiminti, ir priminti. Per liturginius metus – taip pat, – sako kun. R. Urbonavičius. – Tie įvykiai jau seni: Kristus antrą kartą nekentės ir antrą kartą neprisikels, tačiau mes, minėdami tuos įvykius, tarsi juos išgyvename. Bažnyčia gyvena pagal tą patį principą. Įsteigdama šį laikotarpį, primindama, kas yra gavėnia, ji padeda mums tai išgyventi nauja dvasia. Tarsi aš vėl esu ten, Golgotoje, prie kryžiaus, esu prie tuščio Kristaus kapo ir vėl galiu patirti prisikėlimo džiaugsmą. Tas priminimas mums yra natūralus dalykas.“ Jauniems žmonėms, žengiantiems tikėjimo keliu, daug ko reikia pasimokyti ir gerai išmokti. O ką galima pasakyti apie vyresniuosius? Ar jie tiesiog yra pamiršę kai kuriuos dalykus, ar juos tiesiog nelabai išmano? „Visi mes žmonės, niekas nestovime vietoje. Auga mūsų amžius, supratimas, keičiasi ir situacijos. Tai, ko išmokome vaikystėje, vyresniame amžiuje galbūt jau nebetinka. Reikia suprasti, kad būna labai įvairių žmonių. Tai iliustruoja ir nugirstas anekdotas: močiutė eina išpažinties ir sako: neklausiau mamos ar tėvelio, nors ta mama ar tėvas jau prieš kokius 50 metų numirė... Taigi mes nestovime vietoje, ir ta mūsų kelionė tikėjimo keliu – ar tau būtų 20, ar 75-eri – suteikia galimybę surasti kažką naujo tikėjime. Sunku, kai žmogus yra prisirišęs prie praktikų, kurias išmoko vaikystėje, ir tą patį daro visą gyvenimą, į nieką nenori pažvelgti naujai. Sako, taip mokė ir liepė daryti seneliai, tėveliai, ir aš taip darau. Viena reikia suprasti – kad keičiasi laikai, keičiuosi aš, taigi, kad ir kokio amžiaus būtume, labai svarbu pažvelgti, kur aš esu, ką man Dievas kalba šiandien, o ne ką kalbėjo, kai buvau vaikas, paauglys“, – sako kun. R. Urbonavičius. Kalbėdamas, kaip gavėnios metą reikėtų mums išgyventi, kad tyra siela, atvira širdimi pasitiktume Kristaus prisikėlimą, dvasininkas konstatuoja: „Nuo pat gavėnios atsiradimo pradžios (IV–V a.) dviračio išradinėti nereikia. Dauguma mūsų tikėjimą išpažįstančių žmonių žino, kad yra trys gavėnios stulpai: pasninkas, malda ir geri darbai. Taigi tuos dalykus ir reikia gavėnios metu pasistengti atrasti. Aš mėgstu kartoti: jeigu mus dieną kas nors nufilmuotų ir vakare duotų peržiūrėti, mes pamatytume, kiek laiko praleidžiame tuščiai. Jeigu bent dalį to tuščio laiko būtume skyrę maldai, Dievui – mūsų dvasinis gyvenimas būtų kitoks.“Daugiau: www.bernardinai.lt .

  • Jau dvidešimt metų esame kartu, mieli dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojai, klausytojai, žiūrovai. Nuoširdžiai ačiū jums visiems – ir už palaikymą, bičiulystę, bendramintiškumą, ir už kritines pastabas, kitokią nuomonę. Jūsų visų dėka nesiliaujame augti ir krikščioniškai liudyti meilę, tikėjimą, viltį.Prisimindamas tą laiką, kai 2004-ųjų vasario pabaigoje brolių pranciškonų iniciatyva įkurtas interneto dienraštis „Bernardinai.lt“, kunigas Astijus Kungys OFM sako, kad anuomet tokia mintis gimė svarstant, kaip šiuolaikinėmis priemonėmis – būtent internetu – pasiekti kur kas platesnę auditoriją nei vien tą, į kurią kreipiamasi pamokslais bažnyčioje.Kun. A. Kungį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Atėjo mintis kurti tokį portalą, kuris atspindėtų šiandienio žmogaus poreikius ir troškimus. Mintis, kad mes kartu su Dievo palaiminimu keliautume būtent tokia kryptimi. Juk Bažnyčia yra visuotinė, ji aprėpia visą žmogaus gyvenimo įvairovę. Visa tai buvo pirmasis postūmis, kad negalime atsiskirti ir užsidaryti vien tiktai šventoriuje arba bažnyčiose – mes turime išeiti į laisvę, turime išeiti į visuomenę. Ir tas išėjimas turi vykti naudojant šių laikų informacines priemones“, – krikščioniško dienraščio „Bernardinai.lt“ pradžią prisimena vienas jo steigėjų kun. A. Kungys OFM.Dvidešimtmečio proga brolis pranciškonas linki tikėjimu ir meile visiems drauge susitikti viltyje. Tapti geresniems ir gailestingesniems, ypač nesutarimų akivaizdoje. Ir iš visos širdies dėkoti Dievui už gražų nuotykį, kuris 20 metų būrė ir buria labai gražią bendruomenę Lietuvoje ir už jos ribų.

    [...]Ši mintis mums padėjo suprasti, kad svarbu ne vien tik pamokslas ir kalbėjimas žmonėms, kurie ateina į bažnyčią, kad svarbu kalbėti ir tiems, kurie naudoja šiuolaikines priemones. Tuo metu kilo mintis būtent apie internetą – kad galime pasiekti daugiau žmonių ne tik Vilniuje, visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų.Atsiminkime laikotarpį – 2004-ieji. Ruošėmės įžengti į Europos Sąjungos bendruomenę, taip pat daug žmonių buvo išvykusių iš Lietuvos, iš tiesų buvo masinis išvažiavimas, Lietuvos tuštėjimo metas. Ir tuos žmones reikėjo pasiekti lietuvių kalba ir kalbėti apie mums visiems svarbius dalykus.Taigi internetas buvo vienas iš tokių paprasčiausių, mažai kainuojančių ir efektyviausių įrankių pasiekti žmogų – lietuvį bet kurioje mūsų planetos vietoje.“Ar yra dalykų, kurių brolis pranciškonas Astijus pasigenda arba kurių turėtų būti daugiau ir dažniau?„Matot, per tą 20 metų iš tiesų buvo tam tikro bangavimo, – sako jis. – Pakildavom į platesnius vandenis, galėdavom pakilę matyti daugiau visokių įvykių, kartais pasitaikydavo ir nuosmukių. Tačiau visą laiką per tuos 20 metų buvo išlaikyti trys pagrindiniai dalykai: pirma – Evangelijos skelbimas, antra – kultūra, nes be kultūros iš tiesų net tikėjimas yra labai sudėtingas, nes kultūra – tai tikėjimo išraiška. Tai yra mano, kaip tikinčiojo, gyvenimo būdo išraiška.Ir trečias dalykas, kuris visada išlikdavo, – tai buvo mažutėliai, arba, kitaip tariant, socialiniai klausimai.O dabar, kai žvelgiu į „Bernardinus“, ypač pasikeitusius per pastaruosius metus, – kad vis daugiau į portalo turinį įtraukiama įvairių mūsų gyvenimo sferų. Tai ir kultūra. Ryški socialinė kryptis. Ir teologinė. Atsiranda ir politikos, bet svarbiausia – skleidžiamos ne kokios nors nušlifuotos ar kažkokios konkrečios partijos idėjos. Mes matome galimybę ir kitiems pasisakyti, – štai čia gimsta labai sveikas dialogas. Tarkime, pavyzdys dėl Justino Marcinkevičiaus. Buvo pateiktas platus įvairaus mąstymo žmonių pasisakymų spektras. Taigi tai mane džiugina – kad nesame vienpusiai.“Daugiau: www.bernardinai.lt .

  • Romualdas prisimena, kad pažintį su lošimais pradėjo dar būdamas studentas. Jis prisipažįsta, kad pajautęs lošimo skonį nebegalėjo sustoti. „Labai greitai ir anksti pajutau, kad galima išlošti. Buvo kažkokia šventė viešbutyje, o apačioje buvo lošimo įstaiga. Nuėjom ten pažaisti. Pirmadienį prabudęs pamačiau, kad turiu daugiau pinigų nei prieš tai. Tada man pasirodė, kad tai vienas iš būdų, kaip galima lengvai gyventi. Tačiau daugiau tokių kartų neprisimenu“, – sako jis.Vyras tikina, kad lošimo įstaigose daugiausia renkasi ne tie, kurie nori papramogauti, o tie, kuriems lošimas jau tapo gyvenimo dalimi: „Tie etatiniai sėdi nuolat. Kadaise buvau metams dingęs iš kazino, bet kai sugrįžau, čia sėdėjo tie patys žmonės.“Pasak Romualdo, priklausomi žmonės lošti eina ne dėl pinigų: „Būdavo, kad ateinu į kazino, pastatau litų, gaunu kombinaciją ir po pusės valandos laimiu dešimt tūkstančių. Jei nebūčiau priklausomas, pasiimčiau tuos pinigus ir išeičiau. Bet tada ta para baigėsi ne tik praloštais dešimčia tūkstančių, bet ir savais pinigais. Čia ne dėl pinigų žmonės eina. Čia žmonės žaidžia. Pinigai tik šalia, o svarbiausia – azartas, adrenalinas.“Vyras prisipažįsta – jo priklausomybė vystėsi labai greitai. O didžiausia problema tapo pinigų trūkumas ir skolos, privertusios jį kraustytis ne tik iš vieno miesto į kitą, bet ir į užsienį. „Mane spaudė skolos iš Kauno, vėliau ir iš Vilniaus, todėl bėgau į Airiją. Išvažiuoti padėjo tėvai. Prisiskolinau, kiek galėjau, nes neplanavau čia sugrįžti. Dubline pirmą savaitę pralošiau viską. Tėvai vėl man padėjo. Bet aš ir tuos pinigus pralošiau. Kurį laiką gyvenau Airijos gilumoje, kur nebuvo lošimo įstaigos. Tuo metu nelošiau, bet vartojau alkoholį. Lindo kitos priklausomybės. Išvažiavęs į Angliją ir prasimanęs pinigų, iš karto juos pralošiau. Svetur praleidau metus. Per tuos metus daug laiko praleidau ir gatvėje tarp įvairių žmonių“, – pasakoja jis.Romualdas sako, kad grįžus į Lietuvą kurį laiką pavyko nelošti, šiek tiek atsistoti ant kojų, susirasti žmoną. Vėl pradėjęs lošti skolas mėgino išpirkti viskuo, ką rasdavo namuose: „Tai buvo baisus gyvenimas. Iš namų viską nešiau į lombardą, pardaviau mašiną, palošęs grįždavau namo pasižiūrėti, ką dar galima išnešti.“Šiandien Romualdas dėkingas tėvams už apmokėtas skolas. „Tokia buvo jų vestuvių dovana man. Šias skolas man pavyko jiems grąžinti per penkerius metus. Man atrodo, jei Lietuvoje nebebūtų lošimo įstaigų, žmonės kitose veiklose atrastų pramogą. Priklausomas žmogus nemoka lošti pramogaudamas“, – svarsto Romualdas.Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kol-losi-neegzistuoja-niekas-romualdo-kelias-vaduojantis-is-priklausomybes/.Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: [email protected]. www.asesubendruomene.lt.

  • I gavėnios sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_gav01_s.html Trumputė Evangelijos pagal Morkų ištrauka pačiai gavėnios pradžiai, kurioje pranešama apie tai, jog Jėzus buvo gundomas dykumoje keturiasdešimt dienų. Ne veltui pasakiau žodį „pranešama“, nes kitose Evangelijose šitas epizodas aprašomas plačiau ir perteikiamas dialogas tarp Jėzaus ir gundytojo. Evangelijoje pagal Morkų, vadinamoje kelionės, kelio Evangelija, kuri atrodo šiek tiek skubanti, šio dialogo nerandame, bet tose keliose eilutėse randame labai svarbius dalykus.Tose keliose eilutėse mes randame dvi triadas. Visoje Biblijoje – Senajame ir Naujajame Testamente yra mėgstami skaičiai, vienu ar kitu požiūriu išreiškiantys pilnatvę. Tai skaičiai 3 (trys), 7 (septyni), 12 (dvylika), 21 (dvidešimt vienas), kartais 24 (dvidešimt keturi). Šiandien mes skaitome, kad Jėzus buvo gundomas dykumoje 40 (keturiasdešimt) dienų paties šėtono.Pirmoji triada: „šėtono gundomas“, „buvo kartu su žvėrimis“ ir „angelai jam tarnavo“. Ką tai sako apie Jėzaus patirtį ir apie mus? Gundyti – tai yra bandyti patraukti žmogų nuo Dievo kelio įvairiais būdais, įvairiomis vilionėmis, pažadais, o kartais tiesiog prisiminimais. Vieni sako – Jėzus buvo tikras Dievas, kaip jį galima gundyti? Taip, bet Jis lygiai taip pat buvo ir tikras žmogus, ir Jis buvo gundomas.„Buvo su žvėrimis.“ Kas yra žvėrys? Žvėris Biblijoje dažnai yra laukinis plėšrus padaras. Lietuviškai taip pat žvėris yra žinduolis, dažniausiai turima galvoje, kad tai plėšrus žinduolis, neprijaukintas padaras, kuris mėgina užvaldyti žmogų arba net sunaikinti. Beje, iš Biblijos, Naujojo Testamento, mes taip pat žinome apie apokaliptinį žvėrį, apie tą žvėrį, kuris išeina iš jūros ir yra vienas iš tamsiosios trejybės – tai šėtonas, šėtono pranašas ir žvėris. Apokalipsėje, Apreiškime Jonui, žvėris yra vienas iš tų, kurie nori užvaldyti Dievo sukurtą pasaulį, pakeisti jį savo tvarkomų pasauliu.Bet, atkreipiu dėmesį, kad lygiai taip pat Biblijoje gausu aprašymų, kai žvėrys sugyvena taikoje. Yra pranašysčių apie tai, kad liūtukas ir avis bus kartu ir jie vienas kito nebijos, nelies. „Buvo su žvėrimis“ nurodo ir į tai, kad Jėzus žvėrių nebijojo. Žvėrys, kad ir kokie jie būtų pavojingi, yra tvariniai. Ir pats šėtonas yra Dievo kūrinys, puolęs angelas – tai ne jis pats save sukūrė.Mūsų tikrovėje žvėris galima įvairiai įsivaizduoti. Dažnai metaforiškai taip suprantamos aistros. Mums tenka išbūti su savimi, su savomis aistromis ir ne tik kažkokiu būdu jas suvaldyti, bet priimti jų keliamą sumaištį. Taip pat iš tos sumaišties išgauti gyvybės eleksyrą, nes iš viso blogio Dievas kažką sukuria gero – taip ir su mūsų aistromis, su mūsų vidiniais žvėrimis.Trečioji triados dalis – „ir angelai jam tarnavo“. Turbūt didelio paaiškinimo nereikia. Praėjęs gundymus ir buvimą su žvėrimis susitinki su Dievo pasiuntiniais – angelais. Suprantama, kad angelai Jam tarnavo, nes Jis pats buvo ir yra amžinasis Dievas.Antroji triada: „atėjo metas“, „prisiartino Dievo karalystė“, „atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Tai Jėzaus misija – atėjo metas, metas sakyti žodį, daryti darbus, o galiausiai būti nukryžiuotam, kad prisikeltų. Paklauskime savęs, ar mūsų metas jau atėjo, ar mes pasiryžę priimti Jėzaus kelią ir Jėzaus likimą. Gavėnia yra laikas, kada galima išgirsti apie Jėzaus kelią ir tą metą, kuris atėjo – prisiartino Dievo karalystė. Taip, tai Jėzaus karalystė, tai ta karalystė, kuri atnešama Jo asmeniu. Į mūsų šiandienos gyvenimus – taip pat. Nežiūrint visų baisių dalykų, kurie vyksta aplinkui, į mus ateina Dievo karalystė.„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Geros gavėnios kelionės linkiu!Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM yra Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-is-gundymu-dykumos-i-dievo-karalyste/

  • Vasario 16-oji yra labai šviesi, optimizmą ir pasididžiavimą kelianti šventė. Taip interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Vasario 16-osios metu mums derėtų prisiminti ir dėkoti už tai, kad turime tokią valstybę, už tai, kad turime kuo didžiuotis. Pastaraisiais metais yra daugiau nerimo, tačiau reikia suprasti, jog laisvė, demokratija – tai dalykai, kurie buvo iškovoti mūsų protėvių, kad juos reikia saugoti ypač akylai, ypač stipriai. Ir reikia būti pasiruošus visa tai ginti“, – teigia Seimo pirmininkė.Pokalbyje su V. Čmilyte-Nielsen – apie pastaruosius vizitus į Kanadą ir JAV, susitikimą su Lenkijos Seimo pirmininku Szymonu Hołownia, šalies gynybos finansavimo klausimą ir svarbiausius darbus, kuriuos neatidėliojant reikėtų atlikti Lietuvai ir jos žmonėms.Šie metai nė kiek ne lengvesni už praėjusius. Laukia didžiuliai ir įtempti darbai, kuriuos vienaip ar kitaip veikia netoliese vykstantis karas. Kalbėdama apie didžiausius iššūkius, svarbiausius darbus, kuriuos neatidėliojant reikėtų atlikti Lietuvai ir jos žmonėms, Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen teigia: „Tolesnis dėmesys mūsų saugumui ir gynybai yra fundamentalus. Pagrindinis darbas. Jis tikrai nėra paprastas, nes reikalauja tiek pilietinės visuomenės įsitraukimo, tiek apskritai kiekvieno tautiečio, kiekvieno, gyvenančio čia, įsisąmoninimo. Karas, vykstantis Ukrainoje, daro įtaką mūsų sąmonei, tačiau neturime pulti į paniką, turime būti pasirengę įvairiems scenarijams ir investuoti į savo saugumą, būti atsparūs, o tas atsparumas pasireiškia visaip.Žmonės, kurie yra pasirengę su ginklu rankoje ginti tėvynę, ir tie, kurie prižiūri informacinę erdvę, reaguoja į įvairius mums priešiškos propagandos bandymus mūsų visuomenę suskaldyti, – kiekvienas pagal savo galimybes, pagal savo išgales turime prisidėti prie to, kad būtume kuo saugesni.“Pasak Seimo pirmininkės, iš politikų pusės, žinoma, labai svarbu rasti sprendimus dėl tvaraus ilgalaikio gynybos finansavimo, kad būtų atlikti darbai, užsibrėžti kalbant tiek apie Vokietijos brigados priėmimą čia, Lietuvoje, tiek apie kitus dalykus – apskritai apie savo gynybinių pajėgumų stiprinimą.„Nenorėčiau, kad žmonės manytų, jog mums rūpi tik saugumas ir daugiau niekas. Ypač reikšmingi yra socialiniai, švietimo klausimai. Manau, svarbiausias darbas yra užtikrinti, kad pagrindiniai fundamentalūs klausimai nebūtų paaukoti rinkimų debatams“, – sako V. Čmilytė-Nielsen.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/v-cmilyte-nielsen-vasario-16-oji-yra-labai-sviesi-optimizma-ir-pasididziavima-kelianti-svente/.