Afleveringen
-
Galinas Stoevas – Tulūzos teatro vadovas ir vienas iš Tulūzos bienalės, šiemet ypatingą dėmesį skyrusios Lietuvos scenos menui, organizatorių. Bulgaras puikiai įsitvirtinęs Prancūzijos teatro lauke, jis taip pat gerai išmano Rusijos kultūros pasaulį, kadangi mokėsi rusakalbėje mokykloje ir kurį laiką gyveno šioje šalyje. Prasidėjus karui Ukrainoje, režisierių aplankė stiprus pyktis šiai šaliai ir didelis noras susipažinti su iki tol beveik nepažintu Ukrainos teatru. Praėjusiais metais jis Bulgarijoje su ukrainiete dramaturge pastatė spektaklį, kuriame Putinas teisiamas Hagos teisingumo teisme. Kaip gimė toks spektaklis ir kaip jis buvo priimtas nemažai prorusiškų žmonių turinčios Bulgarijos auditorijos? Kaip prasidėjo ir vystėsi Galino Stoevo pažintis su Ukrainos teatru? Kaip bulgaras vertina Prancūzijos teatro sistemą ir kokias ambicijas joje pavyko įgyvendinti?
Ved. Indrė Kaminckaitė -
„Kosmos Theatre“ meno vadovas Žilvinas Vingelis – vienas aktyviausių vizualinio teatro kūrėjų šalyje. Jis savo darbuose daug eksperimentuoja su medijomis, garso menu, instaliacijomis, dažnai pasineria į virtualią realybę, domisi dirbtiniu intelektu. Su Žilvinu kalbamės apie daugybę skirtingų kūrybinių teritorijų, kuriose jis reiškiasi, ir neaiškią jo paties vietą menininkų koordinačių ašyje. Aptarsiame Žilvino misiją į valstybinius, dramos teatrą daugiausia kuriančius teatrus, nuosaikiai nešti vizualinį teatrą. Kaip sekėsi šis jo bandymas Vilniaus mažajame teatre, kuriame pristatė premjerą „Orfėjas“? Kaip pasakoja režisierius, spektaklio repetcijas buvo persmelkusi lengva mistika, nes jų metu kolektyvas sužinojo apie mažojo teatro įkūrėjo Rimo Tumino mirtį. Tai, anot Žilvino, spektaklyje atvėrė naujas potekstes.
Ved. Indrė Kaminckaitė
V. Volungienės nuotr. -
Zijn er afleveringen die ontbreken?
-
Pokalbiai ir konfliktai apie daiktų filosofiją mus lydi nuo pirmo pasimatymo, teigia Markas Liberman ir Marija Baranauskaitė-Liberman. Šiuo metu jiedu ruošiasi spektaklio „The Nappies Project“ („Sauskelnių projektas“) premjerai garsiajame „Circa“ festivalyje, kuriame dėl Prancūzijoje vykstančio Lietuvos sezono šiemet įvyks net tris Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjų premjeros. Greta Marijos ir Marko Oše pasirodys ir „Taigi Cirkas“ kompanija su spektakliu „InTense“ bei „Art For Rainy Days“ su darbu „How A Spiral Works“. „Sauskelnių projektas“, kaip byloja pavadinimas, skirtas ir vaidinamas sauskelnėms, ne žmonėms. Su šiuo darbu kūrėjai tęsia tyrinėjimus, kaip galima kurti meną ne žmonėms arba ne su žmonėmis. Marija Baranauskaitė-Liberman kaip šiuolaikinio cirko kūrėja į save dėmesį atkreipė su „Sofos projektu“, kuomet sukūrė pasirodymą sofoms. Kiek vėliau pristatė darbą, kuriame vaidina antys. O kaip vaidinti sauskelnėms ir su jomis? Daugiau apie tokią kūrybą su nežmogiškaisiais elementais ir motinystės bei tėvystės įtaką menui – pokalbis su Marija Baranauskaite-Liberman ir Marku Liberman.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
„Kūrėjai, kurie „chaltūrina“, turėtų pasikalbėti su savo sąžine“, – sako „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė. Su ja atsigręžiame į šio vaikams kuriančio objektų teatro pradžią, aptariame teatro vaikams lauką Lietuvoje, požiūrį į kūrybą vaikams bei tokios kūrybos kokybę. Kokį įvaizdį per du dešimtmečius susikūrė „Stalo teatras“, kaip keičiasi tokio teatro žiūrovas ir koks galėtų būti ateities teatras vaikams?
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. Rimantas Šiekštelė -
Praėjusią savaitę prasidėjo vienas didžiausių teatro festivalių Lietuvoje „Sirenos“. Vilniuje vykstantis festivalis spėjo parodyti Lietuvos teatro vitriną ir apdovanoti jos geriausiuosius, o šią savaitę prasideda tarptautinė „Sirenų“ programa. Joje – du spektakliai iš Ukrainos. Abu darbai yra dokumentiniai spektakliai, kalbantys apie karą. Tai Yevheniios Vidishchevos „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ ir Ninos Khyzhnos „Šiandien niekas nežuvo“. Kokios šių spektaklių kūrimo aplinkybės? Kaip karas pakoregavo teatralių darbo kasdienybę ir kokie būtini pokyčiai vyksta Ukrainos teatre?
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. iš spektaklio „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ -
Lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis Lietuvoje pastatė jau trečią spektaklį – „Quanta“. Visi jo lietuviški teatro darbai sukurti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. „Kažkuriuo metu net svarstėme, kad galbūt vertėtų persikelti ir gyventi Vilniuje, bet paskui išgirdome orų prognozes ir atsisakėme šios minties. Bet ta atmosfera, kurią jaučiu dirbdamas su šiais žmonėmis ir nuostabiais aktoriais, yra kažkas tokio, ko niekada nesu patyręs jokioje kitoje šalyje“, – pasakoja režisierius. Tokio stipraus ryšio jis neturi su jokiu kitu teatru, net gimtosios Lenkijos, kurioje dėl politinių priežasčių nekūrė 7-erius metus. Kuo ypatingas Łukaszo Twarkowskio santykis su Lietuvos teatru ir teatralais? Kaip, anot jo, lenkai regi Vilnių ir mūsų šalies teatrą? Kodėl režisierius jaučia, kad vėl ir vėl stato tą patį spektaklį, ar šis jausmas malonus, o galbūt varginantis?
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. Vainius Sodeika -
Kurį laiką neapibrėžtumo būsenoje dėl užsitęsusių teisminių procesų gyvenęs Vilniaus senasis teatras pradeda vykdyti transformaciją. Iš 78-ojo į 111-ąjį sezoną iškart šokantis teatras pakeitė vizualinį identitetą, ketina žengti į daugiakalbystės teritorijas – neatsisakydamas spektaklių rusų kalba, daugiau pastatymų kurti lietuvių, net lenkų ir anglų kalbomis, savo kūrybą skleisti kitakalbėse bendruomenėse ir apskritai daugiau gastroliuoti po šalies miestus, miestelius ir rajonus. Anksčiau kaip daugiausia dramos teatras matytas Vilniaus senasis teatras nuo šiol plės žanrų įvairovę ir pasiūlys žiūrovams šokio, cirko spektaklių, operos ir muzikinių pasirodymų. Naujosios komandos vizija taip pat aprėpia ir bendradarbiavimą su kitomis scenos meno organizacijomis, siekiant, kad koprodukcijos taptų įprastu formatu Vilniaus senajame teatre. O tarp neišspręstų, bet komandos akiratyje esančių, laukiamų spręsti problemų – 1913-aisiais pastatyto ir nėkart nuo to laiko nerenovuoto teatro pastato infrastruktūra, ribojanti kūrybines ambicijas, bei būtina restruktūrizacija. Teatro vadovas Audronis Imbrasas ir trys kuratoriai – Ana Ablamonova, Andrius Jevsejevas ir Andrius Katinas – sako siekiantys kurti savo teatro valdymo modelį, o ne paveldėtą iš sovietmečio, plėsti auditoriją, neprarandant senosios, paversti teatrą patraukliu ne tik žiūrovams, bet ir iki šiol daug dėmesio šiam teatrui neskyrusiems kritikams.
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. Inga Juodytė -
Tarp Lietuvos teatrų vadovų – naujas vardas. Visai neseniai teatrui „Lėlė“ vadovauti pradėjo aktorius, režisierius, prodiuseris Paulius Tamolė, jis pakeitė kadenciją baigusį Vilmantą Juškėną. Anot Pauliaus Tamolės, teatras „Lėlė“ neturi didelių problemų ir demonstruoja aukštą kokybę – atėjęs į spektaklius kūrėjas supranta, už ką susimokėjo. Tad naujojo vadovo tikslas – išsiaiškinti teatro kolektyvo vertybes, remiantis jomis, auginti teatrą išlaikant tai, kas jame jau sukurta. Pauliaus ambicija – į lėlių ir objektų teatrą sugrąžinti suaugusį žiūrovą, megzti naujus tarpinstitucinius ryšius, kurie leistų sukurti Lietuvoje nematytus dalykus, pavyzdžiui, lėlių teatro spektaklį su simfoniniu orkestru.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Naujuoju Lietuvos aktorių gildijos pirmininku tapo Algirdas Gradauskas. Aktorių gildija – tai Lietuvos aktorių profesinė sąjunga. Anot Algirdo, mūsų aktoriai gyvena Laukinių Vakarų rinkos sąlygomis ir tikrai turi dėl ko skųstis, daugiausia, žinoma, dėl menko užmokesčio. Kaip Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas vertina bendruomenės motyvaciją vienytis ir siekti pokyčių, aktorių pilietiškumą, politinį ir finansinį raštingumą? Kada socialinė gerovė priverčia aukoti meninę kokybę ir kaip teatre rasti balansą tarp šių dviejų dalykų? Kokios mūsų teatro kultūroje įsigalėjusios tradicijos, elgesio modeliai stabdo geruosius pokyčius aktorių veikloje? Pokalbis su Algirdu Gradausku apie jo profsąjunginę, dažnai ne visiems patinkančią veiklą ir Lietuvos aktorių išsprendžiamas bei neišsprendžiamas bėdas, realius ir nerealius jų lūkesčius.
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. M. Požerskytė -
„Meksikoje žmonės turi daugybę problemų, tad yra išmokę pasijuokti iš gyvenimo, tai dalis mūsų, kaip tautos, tapatybės. Mes esame sarkastiški, ironiški ir daug juokiamės iš mūsų tragedijų“, – sako Meksikoje augusi, dabar Suomijoje gyvenanti cirko menininkė, klounė Gabriela Munoz. Kaip pasakoja, nors yra klounė, tačiau kūrėja nėra juoko gamintoja, klounavimas jai yra kai kas žymiai daugiau nei žmogaus linksminimas. „Performanse“ su Gabriela Munoz kalbamės apie socialinę klounados galią, klounados sceną Meksikoje ir Suomijoje ir rūpestį savo pačios emocinei sveikatai.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Aktorius Matas Dirginčius pasakoja pirmą kartą rimtai pajautęs, kas yra kūrėjo socialinė atsakomybė. Jis išbandė naują amplua, su režisieriumi Naubertu Jasinsku sukūrė performansą „Pilėnai*“. Bendradarbiaudamas su „Meno ir mokslo laboratorija“ ir atsispirdamas nuo šio istorinio įvykio, duetas analizuoja, kaip lietuvių tautos sąmonėje formavosi vyriškumo idėjos, ieško atsakymų, kaip kurti naujus tarpusavio veikimo modelius, pabrėžiančius atvirumą, jautrumą ir empatiją, taip pat žvelgia į lietuvių rezistencijos scenarijus ir, paveikti karo atmosferos, mąsto apie kitoniškus pasipriešinimo būdus. Su Matu Dirginčiumi kalbamės apie teatrą kaip mąstymo įrankį, menininką pasitikusius naujus kūrybinius iššūkius, su naujais amplua užklupusį socialinės atsakomybės jausmą ir, žinoma, vyriškumo apmąstymus.
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. Agnė Matulevičiūtė -
Buvęs „Meno ir mokslo laboratorijos“ meno vadovas, „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs aktorius, Eimunto Nekrošiaus mokinys šiuo metu ruošiasi dar vieno režisūrinio darbo pristatymui. „Cafe existans“ – taip vadinasi premjeros laukiantis imersinio – patyriminio – teatro spektaklis, kurį įkvėpė egzistencializmas. Ar Paulių Markevičių aplankė egzistenciniai apmąstymai kūryboje? Ar jis bėga nuo tradicinio dramos teatro, o gal jau aplankė noras į jį sugrįžti?
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Šokėjas ir choreografas, trupės „Nuepiko“ meno vadovas Marius Pinigis dažnai bendradarbiauja su įvairiais dramos teatrais ir režisieriais. Naujausi jo kaip choreografo darbai dramos teatre – režisierės Mildos Emilijos Mičiulytės „Baltaragio malūnas“ Alytaus miesto teatre ir Juozo Miltinio dramos teatro bei režisieriaus Aleksandro Špilevojaus „Makbetas“. Anot Mariaus, dirbdamas su dramos teatro kūrėjais, jis neretai išgirsta šokį nuvertinančių replikų: mes vaidinam, o čia tik šokis. Pokalbis apie choreografo bandymus pastovėti už šokį, apie darbą su teatralais, kurių raiška yra ne judesys, o žodis, apie judesį bei šokį vis labiau atrandantį dramos teatrą ir Mariaus Pinigio norą išbandyti aktoriaus amplua.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Aktorius, dramaturgas, režisierius Justas Tertelis – itin mylimas Lietuvos teatrų festivalių publikos ir žiuri. Vien per pastaruosius kelis mėnesius už monospektaklį „PRAeis“ jis pelnė geriausio vyro vaidmens apdovanojimus „Lietuvos teatrų pavasaryje“ ir festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Kas pavergia festivalių publikas, pelno jų simpatijas? Kaip, kelis kartus tapus mylimiausiu auditorijos kūrėju, išvengti rizikos pataikauti jai? Kuo Lietuvos teatro festivalių vertinimo komisijų požiūris iš esmės kitoks nuo scenos menų kritikų? Apie apdovanojimus, jų subjektyvumą ir tai, ko žmonės ieško teatre, – pokalbis su Justu Terteliu.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Kino pasaulyje įprasta aktorių atrankų, vadinamųjų „kastingų“ praktika nėra tokia įprasta mūsų teatre. Neretai spektakliuose aktoriai atsirenkami iš režisierių pažįstamų rato, o aktorių atrankos, kai iš tiesų vyksta, dažniausiai būna ne atviro kvietimo, bet uždaros – skirtos atitinkamo teatro bendruomenei ar individualiai pakviestiems kandidatams. Kodėl mūsų teatruose „kastingai“ nėra dažna praktika? Kaip laisvai samdomi aktoriai gali gauti darbo teatruose, jei šie gana tingiai ieško naujų veidų? Kaip galima keisti aktorių atrankų procesus, paversti juos įtraukesniais, atviresniais, efektyvesniais ir visiems keliančiais mažiau streso? Atsakymai į šiuos klausimus ir įvairios aktorių bei režisierių kastingo istorijos – „Performanse“ su aktoriais Karoliu Kasperavičiumi, Modesta Jakeliūnaite, Mantu Vaitiekūnu ir režisierėmis Egle Švedkauskaite bei Greta Štiormer.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Šiuolaikinio šokio kūrėjas, choreografas Dovydas Strimaitis save pristato kaip Lietuvos ir Prancūzijos menininką, jis net tapo Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje reklaminiu veidu. Šiuo metu Dovydas gyvena tarp Paryžiaus, Briuselio ir Marselio. Kodėl į šį sąrašą jis neįtraukia Vilniaus? „Performanse“ su Dovydu kalbamės apie tarptautinės, ne vienoje šalyje jo vystomos kūrybos mechanizmą, finansavimo šaltinių paieškas ir tinklaveiką. Kaip Dovydui, kuris vos vieną kitą kartą per metus savo kūrybą parodo Lietuvoje, sekasi išlaikyti ryšį su mūsų autorija, šalies šokėjų bendruomene? Kaip šokėjas kuria savo prekės ženklą? Kodėl jis neretai vakariečių šokio menininkų kūrybą laiko lėkštoka? Koks, juo nuomone, yra lietuvių ir vakariečių kūrėjų politinis angažuotumas? Ir kokie yra Dovydo pasiūlymai, kaip pagerinti Lietuvos šokėjų darbo sąlygas?
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. aut. Theo Giacometti -
Garso menininkas Donatas Bielkauskas šiemet pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už garso koncepciją menininkų grupės „Žuvies akis“ spektakliui „Out of the Box“. Ką reiškia spektakliui kurti ne muziką, o visą garso koncepciją? Pokalbis su Donatu apie kūrybą lėlių, šokio ir dramos teatrui bei vis labiau nuo autorinės kūrybos atitolinantį teatro pasaulį.
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Praėjusią savaitę už spektaklį vaikams ir jaunimui „Avinai“ „Auksinį scenos kryžių“ pelnė aktorius, dramaturgas Raimondas Klezys. Į Klaipėdos dramos teatro sceną atsiimti apdovanojimo jis užlipo su kūrybos ir gyvenimo partnere, režisiere ir pedagoge Ieva Jackevičiūte. Jų įkurtas „No Shoes“ teatras gastroliuoja po visos Lietuvos mokyklas ir, kaip sako Raimondas, nuspėti, kaip mokiniai priims jiems atvežtą spektaklį galima jau pamačius tos mokyklos aplinką – teritorijoje augančius augalus ar net pastato grindų būklę. Kodėl svarbu spektaklius vaikams vežti į regionus? Kuo ypatinga tokia, po ugdymo įstaigas gastroliuojanti kūryba? Kaip užmegzti nuoširdų, tikrą kontaktą su jaunąja, neretai pirmą kartą teatrą patiriančia auditorija?
Ved. Indrė Kaminckaitė -
Šiuo metu Rokiškyje vyksta jubiliejinis, 40-asis festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Kuo šis festivalis svarbus rokiškėnams ir kasmet pavasarį Rokiškyje susiburiančiai Lietuvos teatro bendruomenei? Koks čia nuolatos atvykstančių teatralų santykis su festivaliu „Vaidiname žemdirbiams“? Ką jie gali pasakyti apie šio festivalio fenomeną? Kaip jis augina rokiškėnų kultūrinę tapatybę, teatrinį apetitą? „Vaidiname žemdirbiams“ istoriją prisimename ir dabartį aptariame su Rokiškio kultūros centro direktore Vaiva Baltrūnaite Kirstukiene, kultūrinės veiklos ir komunikacijos organizatore Audrone Vainauskaite, Keistuolių teatro ir laboratorijos „Atviras ratas“ režisieriumi Aidu Giniočiu, Šiaulių dramos teatro aktore Jūrate Budriūnaite.
Ved. Indrė Kaminckaitė
Nuotr. iš spektaklio „Amerika pirtyje“ -
Premjerą Vokietijoje, spektaklį „Judit Shakespeare. Rape and Revenge“ pastačiusi lietuvių menininkių komanda sako šioje šalyje patyrusi institucinį smurtą ir kūrybinę cenzūrą. Ką reiškia kurti vokiškame, kitokio mentaliteto šalies teatro lauke? Kaip lietuvės reagavo į bandymus cenzūruoti kūrybą? Kaip ši patirtis pakeitė žvilgsnį į mūsų teatro areną bei santykį su valstybiniu teatru? Pokalbis su režisiere Laura Kutkaite, choreografe Agniete Lisičkinaite, scenografe ir kostiumų dailininke Paulina Turauskaite ir kompozitore Agne Matulevičiūte.
Ved. Indrė Kaminckaitė - Laat meer zien
