Afleveringen
-
Savaitės pabaiga, pradedu atidėti nebaigtus ir uždarinėti baigtus darbus. Valausi alyvuotas rankas, veidrodyje apžiūrinėju suodiną veidą, klijuoju naujus pleistrus ant nutrintų pirštų, kabinu savo jau visų spalvų kombinezoną ant kabliuko ir užrakinu didžiuliu raktu vartus. Įsivaizduojamai. Nes tikrai dažnai atrodo, jog dirbu mechaniniame servise. Ne dėl to, kad mano patinka benzino kvapas. Dėl to, kad žmonės ateina remontuoti kitų.
-
Rekomenduoju Olgos Khazan knygą “Me, but better”, pasakoju apie tai, kaip badavimas gali tapti varžybomis, dalijuosi tyrimais apie Anoreksija sergančiųjų smegenų aktyvumo ypatumus, kitokį ateities ir dabarties vertinimą, gal netikėtą išmokto darbštumo vaidmenį anoreksijoje, ir ieškau atsakymo ar anoreksijos grupei labiau būdinga nenuleisti rankų.
-
Zijn er afleveringen die ontbreken?
-
Ką darysi, vėl laikas rašyti apie nerimą. Didelį, slogų, tirštą, lendantį už apykaklės ir graužiantį akis. Esame įpratę nemėgti nerimo, nors to jis nė kiek nenusipelnė. Jis piktas tik tada, kai mes jo neklausome. Nieko, visiškai nieko nevyksta be reikalo mūsų per tūkstančius metų optimizuotoje galvoje. Nerimas verčia veikti, ieškoti, sužinoti - o pakeliui dar ir pripažinti, kad kažko nežinome, ir galiausiai pasimatuoti mintį "o kas, jeigu tai, ko nežinau, man įkąs?".
-
Rekomenduoju Abigail Shier knygą “Bloga terapija. Kodėl vaikai nesuauga”, pasakoju apie psitikėjimą savimi (arba "self-efficacy") valgymo klausimuose, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip pasitikėjimas avimi kitose srityse persikelia į valgymo sritį, kiek čia gali padėti informacija ant maisto pakuočių ar tiesiog papildoma informacija, ar svarbu, kokie konkrečiai žodžiai yra naudojami ir iškėlusi pirštą tvirtinu, kad svabiau ne žinoti, o veikti.
-
Nesakau, kad kartais mano mintys skamba lyg būtų tariamos kitų žmonių balsais, nors tikrai taip atrodo. Paskutinėmis dienom mintis daigsto žodis "bendrystė". Kaip gebėjimas būti kartu, sutarti, susijungti. Suprantu, kad būnant kartu, kažkurios dalies savęs tenka atsisakyti, nes bendrystės receptoriams reikia vietos. Bet apie kitą dalį - man atrodo - mes galvojam per retai. Užtat kiek tame santykyje, tame ryšyje mes sukuriam! Tokių dalykų, kokių patys sau niekada ir nesukurtume, Yra dalykai, kurie būdingi tik santykiui, tik erdvei tarp žmonių. Taip, kaip niekad negalėsi graužti sau alkūnės - taip niekad negalėsi pažiūrėti į save iš šono taip, kaip atsispindi nuo kito žmogaus.
-
Rekomenduoju Susan Cain knygą "Tyla", samprotauju apie maisto sprendimų psichologiją, kaip ilgalaikis stresas veikia sprendimų teisingumą, ar reikšmingai padėtume Žemei, pakeitę savo valgymo sprendimus, kaip nusprendžiame, kad kažką galime laikyti maistu ir kai aplinka mus timpteli prie vieno ar kito sprendimo.
-
Visi dorojamės, kam kaip išeina. Ramu, matyt, tik tiems, kurie nieko nematė, arba tiems, kurie nieko nesuprato. O šiaip sumaišties, nerimo, sunkumo, nevilties - nors kirvį kabink, nors šaukštais semk, nors vežimais vežk. Man sunku suprasti, kaip tiek galima pakelti, bet akivaizdu, kad galima. Gal, kai jau pamatei tai, kas iš tiesų baisu - tuštumas, griuvėsius, mirtis ir žaizdas - tai kitkas nebėra ir nebegali būti nei sunku, nei baisu? Man taip pat neaišku, kaip nėra akivaizdu, jog kai ateini ne vienas - tai bijai ateiti vienas? Kai tildai - tai negali pakelti išgirsti tai, kas bus pasakyta? Kai badai pirštais - tai mintyse kauniesi su tuo, kuris atrodo stipresnis, bet išoriškai visi tai ir mato, kad nesijauti stiprus?
-
Saprotauju apie tai, kas yra bulimija, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip skiriasi smegenų aktyvumas bulimijos atveju, kaip skiriasi įpročių mechanizmas, ir ar lankstūs bulimija sergančiųjų įpročiai, taip pat kokį vaidmenį mGlu5 receptorius vaidina priklausomybėse ir bulimijoje.
-
Vakar važiavau pro parduotuvę o šalia jos lauke buvo surikiuotos net trys palapinės, kuriose buvo pardavinėjamos širdys, gėlės, balionai ir dar kažkas. Nes tam vakar buvo proga. Grįžau namo nešina tik savo nuosava širdim, nes taip mums geriausia jau ne pirmus metus. Galvoje ratą suko kita mintis - niekada taip gerai negyvenome. Kodėl ją, atrodo, tenka kartoti ir kartoti? Nes, atrodo, kad neturime būdo, neturime "elgesio schemos" tai priimti. Mūsų smegenys, atrodo, neturi gero gyvenimo receptoriaus. Net rašant tai nežinia kieno įkyrus balsas nutęsia - "nu kas čia gaaali būti geeero…".
-
Rekomenduoju Mindy Pelz knygą “Protarpinio badavimo vadovas moterims”, svarstau kaip mes apibrėžiame sveiką mitybą, dalijuosi tyrimais apie tai, kodėl žmonės sako jiems sunku laikytis Viduržemio jūros dietos, ar galime tvirtai tikėti gydytojų rekomendacijomis, taip pat ar teisingai suprantame angliavandenių ir riebalų vaidmenis sveikoje mityboje.
-
Na štai, dabar jau ramiau. O vakar, matyt, atverkiau už kelis paskutinius mėnesius. Visai netikėtai. Įsitaisėm koncerte, ir atsivėrė ašarų vartai. Ar galiu pasakyti, kas konkrečiai ten buvo taip graudu? Gal, šiek tiek. Jausmas toks, kad tai kažkoks kanopos kraštelis to, kas buvo priežastis, ir nieko nei išsamiai, nei konkrečiai, nei aiškiai paaiškinti negaliu, ir neaišku, ar ten norvegiškas briedis, ar snieginė ožka, ar koks smulkus javinis elniukas.
-
Rekomenduoju knygą "Beyond Anxiety: Curiosity, Creativity, and Finding Your Life's Purpose", apžiūrinėju, kokius klausimus sprendžia maisto kultūros tyrimų sritis, atidžiau nagrinėju, kas tiriama skaitmeninėje maisto srityje, dalijuosi tyrimais apie "maistautojų" psichologinę gerovę, kaip sutrikęs valgymas veikia paauglių smegenų raidą, ir kas nutinka, jei valgome ne šviesiu paros metu.
-
Iš ryto buvo darbas, po to galva buvo tuščia, todėl nutariau nuvažiuoti iki miško ir patikrinti po pasivaikščiojimo, kas sukasi mano galvoje. Truputėlį prašoviau su laiku, nes tik įpusėjus pažintinį taką, dingo paskutiniai saulės spinduliai ant medžių viršūnių. "O ko jau taip iš karto - prašoviau", klausia vidinis kritikas. Miškas tuščias, tik keli tokie pat kaip aš. Dar keturi maudosi Neryje (!!!), spiegia kaip reikalas, bet akivaizdu, kad jiems labai gera.
-
Rekomenduoju knygą "The ultimate guide to dark psychology", svarstau apie tai, kokia yra atstumo iki maisto psichologija, kaip atstumą iki maisto pakeitė pandemija, kas nutiko su fiziniais ir finansiniais maisto pasiekiamumo aspektais, kiek ir kodėl turime maisto atsargų namuose, ir ar maisto atsargų turėjimas ali gerinti psichologinę būseną.
-
Tylūs rytai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kurios žadina mano vidinį Pelėdyną ir kviečia keltis. Galėčiau miegoti, bet negaliu. Vaikštau tiesindama įvairius gyvenimo susiraukšlėjimus - išsiplaunu plaukus, sutvarkau vakar paliktus indus, ištraukiu gydomajam persodinimui sansevjerą, palaistau ananasus. Katinams įpilu švaraus vandens, susitvarkau savo skaičius ir dokumentus. Kolonėlės groja "džiazo pusryčius Niujorke", ekranas rodo garuojančius blynus prie lango, už kurio sninga. Pasisiūlo mintis, kad taip yra labai gerai, sutinku. Už jos iškarto klijuojasi kita mintis - galėčiau taip visą laiką.
-
Rekomenduoju Mel Robbins knygą "The Let Them Theory", apžvelgiu valgymo ir dėmesio ryšį, dalijuosi tyrimais apie dėmesingo valgymo tyrimų sunkumus, apie dėmesio maisto sensorinėms savybėms poveikį, dėmesio ypatumus nervinės ortoreksijos atveju, ir kaip atmintį ir valgymą valdo hipokampas.
-
Matuoti maistą kalorijomis - taip pat, kaip matuoti darbo kiekį užduočių skaičiumi. Taip pat, kaip automobilio gerumą matuoti jo nuvažiuojamu atstumu. Taip pat, kaip gyvenimo prasmę matuoti sukauptais pinigais. Taip pat, kaip grožį matuoti centimetrais. Taip pat, kaip protą matuoti žinomais terminais. Taip pat, kaip gerumą matuoti pritarimų skaičiumi. Taip pat, kaip nuovargį matuoti kilometrais.
-
Rekomenduoju Terrence Real knygą "Nenoriu apie tai kalbėti", detaliau pasakoju apie alkio hormoną greliną, ir kuo daugiau paskaoju - tuo labiau atrodo, kad jis tikrai ne vien alkio hormonas; dalijuosi tyrimais apie greliną kaip streso indikatorių, insulin išsiskyrimą skatinančią medžiagą, apie grelino ryšį su depresija, pykčiu, ryžtu ir nerimu.
-
Žinot, kaip rodoma gravitacijos diagramoje, kur masyvus kūnas ištempia žemyn erdvėlaikį, kaip ilgą gilų piltuvėlį, ir visi dalykai lyg krenta į jį? Šiandien aš knygoje aptikau tokią citatą, kuri tempia ir tempia mano dėmesį pas save, ir negaliu apie ją negalvoti. Štai ką yra pasakęs Erichas Frommas: "Modern man thinks he loses something—time—when he does not do things quickly. Yet he does not know what to do with the time he gains—except kill it" ("Šiuolaikinis žmogus mano, kad praranda kažką - laiką - jei jis nenuveikia kažko greitai. Bet gavęs laiko jis nežino, ką su juo veikti, tik "prastumti" jį").
-
Rekomenduoju net dešimt įtakingiausių psichoterapijos knygų (tyrimo rezultatai, ne mano nuomonė :)), samprotauju apie riebalų naudą ir reikalingumą kūnui ir psichikai, dalijuosi tyrimais apie tai, ar gyvenimo pokyčiai pandemijos metu padidino, ar sumažino riebalų vartojimą, ar omega-3 mažina stresą, depresiją, anoreksijos simptomus, o gal net padeda sergant bipoliniu sutrikimu, ir kas bus jei be riebalų maiste - pritrūks riebaluose tirpstančių vitaminų.
- Laat meer zien
