Afleveringen
-
Antras podcastas, ir kuriame mes su pašnekove ne sėdime studijoje, o vaikštome jai patinkančiomis vietomis. Šįkart susitikome su Monika Mile ir vaikščiojome Verkiuose, kur Monika praleidžia daugiausiai laiko besitreniruodama.
Monika yra pirma lietuvė moteris, įveikusi 330 km ilgio „TOR 330“ bėgimo varžybas kalnuose su 24 000 vertikalių metrų. Padarė tai Monika greičiau nei trys iki šiol jose taip pat finišavę lietuviai.
Per beveik pusantros valandos Monika papasakojo tiek apie fizinius, tiek apie psichologinius jausmus bėgant tokiose varžybose ir tiek laiko būnant viena kalnuose. Kiek laiko per tas daugiau nei 4 bėgimo paras ji skyrė miegui, kaip rinko palaikymo komandą, kokias pamokas išmoko, kokie momentai šioje ilgoje bėgimo kelionėje buvo sunkiausi ir kodėl palaikymo komandoje varžybose nebuvo sutuoktinio.
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
Su Julija kalbame trailo bėgikui natūralioje aplinkoje – vaikščiodami Verkių regioniniame parke. Jos vaikystės takais, kur ji bėgiojo trailą dar nesuprasdama, kad bėgioja trailą.
JAV, Oregono valstijoje, Portlande, gyvenanti J. Šorytė yra ultra bėgikė, pastaraisiais metais atradusi backyard ultra (BYU) varžybas. Julijai priklauso Lietuvos rekordas tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų – šių metų balandį ji įveikė 54 ratus arba 362 km.
Mūsų pokalbis prasideda nuo Julijos jaunystės Vilniuje, keliasi į JAV, plento maratono bėgimus, lipimą per tvorą į parką išbandyti trailą, Oregono valstiją JAV, kur sportininkė turi idealias sąlygas treniruotis ir bėgti daug bei nuostabią bendruomenę ir skanų alų.
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
Zijn er afleveringen die ontbreken?
-
Rima Viliūnienė ir Gediminas Viliūnas – mama ir sūnus ultra bėgikai. Puikiai žinomi Lietuvos trailo bendruomenėje žmonės, kurių patirtys įkvepia visus judėti ir siekti savo tikslų, nepasiduoti jokiems iššūkiams!
Podcastas „Pasikalbėjimai apie bėgimą“ prieinamas visiems, kurie sutinka per mėnesį mano kūrybai skirti €5. Už tai jūs kas mėnesį gaunate po nauja epizodą!
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
Ketvirtajame mano podcasto epizode pristatau dar vieną trailo bėgikų šeimą – Ramūną Grumbiną ir Mariją Pipiraitę-Grumbinę. Lietuvos trailo pasaulyje visiems puikiai pažįstami Ramūnas ir Marija jau ne vienerius metus imasi smagių, sunkių ir įdomių iššūkių, o netrukus kartu bėgs ir aplink Monblaną.
Kaip jų gyvenime apskritai atsirado noras bėgti kalnuose, kurių Lietuvoje neturime. Istorija įdomi ir man labai šilta. Kaip jie vienas kitą užkrėtė meile ne tik sportui ir bėgimui, bet ir bėgimui kalnuose, kaip vienas kitą palaiko ir palydi į įspūdingus iššūkius. Nicoje beje 100 mylių jie abu prabėgo kartu, kas truko beveik 32 valandas.
Kaip jums toks iššūkis – pabūti kartu su savo antra puse 32 valandas be sustojimo, be miego, atliekant dar ir fizinę veiklą. Kaip jie bėga, apie ką kalbą, kaip vienas kitą palaiko ir įkvepia? Klausom!
Primenu, kad mano podcastas yra išlaikomas jūsų – bėgimo bendruomenės ir podcasto klausytojų. Džiaugiuosi, kad po pirmų epizodų atsirado norinčių paremti, tikiuosi, kad trečiasis epizodas rėmėjų gretas dar padidins, nes tikslas yra nesustoti ir toliau susipažinti su tokiais įkvepiančiais žmonėmis. Bet tam reikia jūsų palaikymo!
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
„Marathon des Sables“ yra jau legenda tapusios bėgimo varžybos Saharos dykumoje, Maroke, kuriose per 7 dienas reikia įveikti apie 260 km, daugiausiai vieną dieną bėgant kiek per 80 km. Tai padarė buvęs olimpietis gimnastas Rokas Guščinas, patyręs Saharos dykumoje neišdildomų nuotykiųm, įššūkių ir sunkiai suvokiamų sunkumų. Pažadu, klausant ir norėsis pakartoti jo žygį, ir tuo pačiu pagalvosite, kad nieko panašaus niekada nedarytumėte!
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
Naujame mano podcasto epizode kalbame su Tomu Aglinsku, kuris pernai įveikė Aostos slėnyje vykstančias net 330 km kalnų trailo varžybas. Įspūdingas žmogus, įspūdingas iššūkis ir labai įdomus pasakojimas, kuriame bus visko: skausmo, sunkumo, iššūkių, džiaugsmo, draugystės, pagalbos, blogų ir gerų sprendimų ir daug, daug motyvacijos judėti!
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
Visi geriausi pasaulio dalykai kainuoja, tad ir šis podcastas bus skirtas tik tiems, kurie sutiks už mano kuriamą turinį mokėti. 5 eur/mėn. yra mažiausia suma, kurią Substackas leidžia imti už turinį – tiek jūsų ir paprašysiu. Pažadu, kad už tai gausite bent 1 podcastą per mėnesį.
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe -
Nauja rubrika mano Substacke – pokalbis su vienu geriausių 2024 metų pasaulio ultrabėgikų Haroldu Šubertu (ang. medijoje – Harry Subertas).
„Ultra Running Magazine“ (ultrarunning.com) neseniai skelbė savo metų laureatus ir 8-u geriausiu pasaulio ultrabėgiku pripažino Kaune gimusį ir augusį, bet JAV nuo 18 metų gyvenantį Harry Subertą (Haroldą Šubertą), su kuriuo prakalbėjome daugiau nei pusantros valandos.
Pripažinsiu, kad tokios pavardės iki šiol nebuvau girdėjęs, bet šiaip nesu tas, kuris labai stipriai sektų elito rezultatus, ypač JAV. Bet pamačius, kad tokį įvertinimą gavo lietuvis, pasidarė labai įdomu. Susisiekiau su Haroldu per Instagramą is netrukom sutarti dėl pasikalbėjimo.
Haroldas buvo kalbus ir noriai pasakojo, ko tik klausiau, manau, kad būtų galima užduoti dar bent triskart tiek klausimų. Ateityje dar tikrai bus progų. Tingintiems tiek daug skaityti pateikiu ir mūsų pokalbio audio įrašą, tad iš esmės tai bus ir pirmas mano Substacko podcastas. Atsiprašau už tikrai ne pačią geriausią kokybę – tai Zoom įrašas, o podcastas nebuvo planuose, bet prakalbėjus tiek ilgai atrodo nesąžininga neleisti norintiems tiesiog klausyti.
Haroldas nėra šiaip ultra – tokius bėgikus aš pavadinčiau super ultra. Ultra vadinama bet kokios ilgio distancija, viršijanti maratoną (42,195 km). Į ultra pasaulį perėję žmonės paprastai pirma svajoja nubėgti 100 km ar pirmu bandymu net ir mažiau, kitas elitinis žingsnis yra 100 mylių (160 km) varžybos, o dar daugiau jau bėga tik vienetai. H. Šubertas savo ultra kelionę pradėjo iškart nuo starto 100 mylių varžybose!
Tai vyko 2017 m. „No Business 100“ varžybose Tenesio valstijoje trasoje, kurioje yra surenkama 4420 m vertikalaus pakilimo. Tolimesnis Haroldo varžybų kelias matomas svetainėje ultrasignup.com.
Tiesa, H. Šubertui vietą pasaulio ultra elite užtarnavo dar ilgesni bėgimai – 200 mylių. Per 2024 metus Haroldas dalyvavo 4 varžybose, kuriose reikėjo įveikti bent 200 mylių. Jis tai padarė nuo gegužės 6 iki spalio 14 d. – tai yra per 5 mėnesius. Tai yra „Cocodona 250“ (252 mylios arba 405 km su 12 235 vertikalių metrų), „Tahoe 200“ (200M arba 322 km su 11 234 vm), „Big Foot 200“ (208M arba 335 km su 13 888 vm) ir „Moab 240“ (240M arba 386 km su 9620 vm).
Pastarosios trys varžybos sudaro „Triple Crown“ seriją. „Cocodona 250“ ir „Tahoe 200“ jis laimėjo, „Big Foot 200“ buvo ketvirtas, „Moab 240“ – antras. Tai leido Haroldui laimėti ir „Triple Crown“ bendrąją įskaitą. Iš viso per tris varžybas jis trasoje užtruko 177 val. 43 min., o antras likęs David Miao atsiliko beveik dviem parom, užtruko 220 val. 35 min.
Stengiuosi rašydamas kuo mažiau taisyti Haroldo kalbą, bet tuo pat metu rašant kažkiek keičiu sakinių struktūrą, kai kur padarydamas lietuviškesne. Tiesa, kalbėdamas Haroldas pavartojo kur kas mažiau angliškų žodžių nei tikėjausi. Norintys visiškai neredaguotų minčių gali klausyti audio.
– Nelabai, ką žinojau iki šiol apie tave, kol nebuvai išrinktas 8-u ultra bėgiku pasaulyje. Papasakok, kas tu esi, kodėl tu esi JAV ir kaip atėjai iki šio sporto?
– Esu Haroldas Šubertas, gimęs ir augęs Kaune. Dvi savaitės prieš savo 18 gimtadienį aš atskridau į JAV, nes mano mama visą laiką gyveno JAV, o aš augau su tėčiu. Mama man gavo vizą, bet vienintelis būdas, kaip galėjau ją gauti – turėjau atvykti iki 18-o gimtadienio.
Atsikrausčiau į Naująjį Džersį, pradėjau mokytis universitete ir čia apsistojau. Praleidau 5 metus Naujajame Džersyje, universitete, suradau kalnus.
– Ar Lietuvoje sportavai, lankei bėgimą?
– Taip, nuo 11 metų bėgau Kaune ir krosą, ir manieže, ir lauke. Pagrinde mano nuotolis buvo 1500 metrų, treniravausi su gan žinomais bėgikais, dar vis palaikau ryšį su Remigijumi Kančiu, žinau, kad jis pradeda bėgioti trailą. Mes kartu treniravomės iki mano išvykimo. Lietuvoje bėgimą suradau ir tai Lietuvoje buvo mano gyvenimas. Nebuvau labai nuostabus bėgikas, nors bėgau Lietuvos čempionatuose, bet niekad nepatekau į podiumą. Dalyvavau, patiko, buvo gera kompanija.
Skaitai mano bėgimo Substacką. Patiko? Prenumeruok ir gauk naujausius straipsnius tiesiai į savo el-paštą! Be to turiu ir įdomų podcastą.
– Koks tavo 1500 metrų rekordas?
– Dabar jau nepamenu, bet žinau mylios – 4:21 min, pasiektas jau čia, JAV. Kaune patekdavau į trejetuką, bet Lietuvos čempionatuose visad jau būdavau 4–5–as. Bet bėgimas man labai patiko ir visi draugai Lietuvoje buvo susiję su bėgimu.
Atvykęs į JAV porą metų bėgau universitete, pagrinde krosą, gana neblogai sekėsi, bet po pirmų dviejų metų mečiau universitetą. Perėjau į triatloną, „Ironman“ dariau, bandžiau savo jėgas, bet man nepatiko triatlono bendruomenė. Tai ir gana brangus sportas. Po to mečiau visas varžybas, persikrausčiau į Aliaską. Turėjau svajonę užkopti į Everestą, svajonės dar neišpildžiau. Galvojau, kokius etapus turiu iki to praeiti ir užsirašiau į alpinistų mokyklą Aliaskoje. Prabuvau ten visą vasarą ir likau, niekad negrįžau į Naująjį Džersį, nes gavau darbą kaip alpinistas.
Po darbo irgi laipiodavau kalnais, pradėjau jungti ir bėgimą. Nubėgdavau į kalnus, kur nors užlipdavau ir grįždavau atgal. Taip pradėjau bandyti kuo giliau įbėgti į kalnus. Aliaskoje nėra lengvai prieinamų takų, reikia toli nubėgti, kad pasiektum tam tikras viršūnes. Taip išėjo, kad ėmiau treniruotis trailą ir po to užsirašiau pirmoms varžyboms. 100 mylių. Po truputį kažko nedariau – iškart 100 mylių užsirašiau. Pirmose varžybose 100 mylių sudalyvavau 2017 metais. Laipiojome uolomis ten, buvo varžybos, pagalvojau, kodėl neužsiregistruoti. Turėjau draugų, kurie man padėjo ir taip išėjo, kad kasmet bent po vienas varžybas bėgdavau.
– Iškart užsirašyti 100 mylių varžyboms tikrai nėra įprasta. Žmonės iki to eina kelis metus, treniruojasi. Kiek tu bėgiodavai prieš šį startą? Kaip treniravaisi, kad žinojai, jog įveiksi tokį atstumą?
– Žinojau, kad galiu praeiti, bet tikrai nežinojau, ar galiu prabėgti per 30 valandų, kiek buvo duota laiko. Būdamas Aliaskoje ir dirbdamas kaip alpinistas tu nuolat tempi daug svorio kuprinėje eidamas į kalnus, kad įsikurtum prie kažkokio ledyno – mano visas darbas buvo mokyti žmones, kaip saugiai ten vaikščioti. Visada buvau aktyvus, darbas nėra lengvas – su sunkiomis kuprinėmis lipti aukštyn žemyn į kalnus. Buvau tikrai aktyvus, jaučiausi geros formos, nedirbdamas visad eidavau prasibėgti, kažkur kažkokį nuotykį patirtį, neaukštą kalną užbėgti. Niekad neturėjau kažkokio treniruočių plano, bet bandžiau būti aktyvus, visi draugai buvo alpinistai, eidavome su slidėmis į kalnus, vasarą jau pėsti, vienas bėgdavau. Žinojau, kad tikrai galiu nueiti tokį nuotolį, tik nežinojau kaip greitai prabėgti. Galvojau – pabandysiu, o blogiausiu atveju – tiesiog neįveiksiu.
– Kas pirmajame bėgime buvo sunkiausia?
– Esu gana konkurencingas, noriu bėgti su pirmaisiais žmonėmis ir padariau klaidą, kad pirmus 50–60 km buvau pirmas, o buvo karšta, nebuvau pasirengęs. Organizatoriai mano draugui net siūlė lažintis iš 20 dolerių, kad aš nefinišuosiu. Nežinojau, kaip pasiruošti maistą, turėjau tik paprasto vandens, bet neturėjau elektrolitų, jokių geliukų nenaudojau, nieko nežinojau. Gal pusiaukelėje numiriau, sutraukė raumenis, ties 70-a mylia pasiklydau, bet pavyko prieiti iki maitinėlės, sustojau ir sakiau, kad toliau nebėgsiu.
Jie sako, kad turi laukti, kol mes užsidarysime – iki artimiausio tako 5 mylios. Arba galiu eiti iki kitos maitinėlės 5 mylias ir ten mane gali draugas pasiimti. Nusprendžiau eiti iki ten, atsigavau, susitikau su draugu ir jis su manimi prabėgo iki finišo, apie 20 mylių. Finišavome kartu ir buvo tikrai nuostabu. Kartu su juo buvo žymiai lengviau bėgti.
– Žmonės nubėga, sakykime, pirmą maratoną ir žino, kad bėgs dar, kiti sako – daugiau niekada. Ar atsimeni savo pirmas mintis po pirmo 100 mylių bėgimo?
– Aš sakiau, kad niekad nebėgsiu. Mano pėdos buvo tokios baisios, man labai skaudėjo kojas, viską. Bet po nakties ryte nuėjome palaipioti uolomis, kad prasimankštintume ir sėdėdamas sakau, kad kitais metais gal užsiregistruosiu dar. Finišavus nebenorėjau, bet greit pamiršti, kas buvo blogai, kas sunku, neigiamos emocijos išsitrina.
– Iš esmės po metų bėgai kitą šimtamylį ir įveikei 7 valandomis greičiau. Ar ruošeisi kažkaip kitaip, rimčiau? Skaitei gal literatūros, turėjai trenerį, bent elektrolitų pasiėmei?
– Skaičiau daugiau, ruošiausi kaip ir labiau, tuo metu darbo sezonas buvo nuo pavasario iki spalio mėnesio, todėl mano varžybos visad ir buvo rugsėjį-spalį. Antros varžybos buvo Anglijoje, prie Londono, vykau pas tėtį, kuris buvo ten persikraustęs. Bet varžybos labai skyrėsi, nes Anglijoje buvo daug asfaltuotų kelių, nelabai daug kalnų, gana greitos varžybos. Stengiausi būti konkurencingas, nežinojau, kaip greit galiu finišuoti ir save tikrai nustebinau. Bet pirmosiose buvo tikrai daugiau kalnų, techniškesnės trasos, buvo akmenų.
Ruošdamasis antrosioms kitaip susiplanavau maistą, elektrolitus, viskas geriau veikė, jau žinojau, ką patirsiu. Pirmose tu net neįsivaizduoji, kas bus, nežinojau, ką reiškia nubėgti tokį atstumą. Prieš tai buvau tik ėjęs per keletą dienų. Visai kitas jausmas įveikti tokį atstumtą per vieną dieną, kūnas reaguoja visi kitaip, nei einant su kuprine ir stovyklaujant. Mano planas buvo daug protingesnis antrą sykį.
Trenerio aš niekad neturėjau po išvykimo iš Lietuvos, išskyrus universitetą, iki pat dabar ruošiuosi pats. Gal ir būtų protingiau su treneriu, bet kol kas viskas yra gerai, gal ateityje būtų gerai pasikonsultuoti. Dabar konsultuojuosi su drauge, kuri dirba trenere, kartais pasikalbame, pasidalijame idėjomis, bet esame visai skirtingi, nes ji treniruoja trumpesnių distancijų sportininkus.
– Ar galėtum išskirti momentą, kai galutinai užsikabinai už ultra bėgimo?
– Nežinau, ar po, ar prieš covidą sudalyvavau varžybose Aliaskoje žiemą, kur bėgome ratus po 6 mylias trailu 24 valandas, reikėjo prabėgti kuo daugiau (šių varžybų aukščiau įdėtoje ultrasignup nuorodoje nėra – mano pastaba). Pamačiau, kad neblogai bėgu, pavyko pagerinti tų varžybų rekordą. Neatsimenu, kiek tiksliai, gal apie 110 mylių įveikiau.
Tada po kurio laiko sugalvojau pabandyti prabėgti 200 mylių, sudalyvavau varžybose Kolorade (Sangre de Cristo Ultras, 2021 m. – mano past.), irgi laimėjau ir tuo metu užsirašiau į 200 mylių „Lake Tahoe“. Kai laimėjau šias (2022 m. – mano past.), tikrai buvau nustebęs, nes tai jau tikrai žinomos varžybos JAV, pagalvojau, kad gal galiu kažką ir pasiekti. 100 mylių aš greičio neturiu, bet 200 mylių bėgimui turiu bent jau ištvermę. Man patinka bėgti ir 100 mylių greičiau, bet nežinau, ar galėčiau varžytis su JAV geriausiais, juolab geriausiais pasaulyje.
– Laimėdavai pergalę po pergalės – ar į varžybas važiuodavai jau nusiteikęs laimėti?
– Kai bėgi manieže 800 ar 1500 metrų, tu žinai trasą, bet traile nė viena trasa nėra tokia pati. Aš gal tikiuosi, noriu laimėti, bet niekad to neplanuoju. Pasižiūriu praėjusius rezultatus, pagalvoju, ar galėčiau įveikti trasą per panašų laiką ar kažkiek greičiau nei paskutinis laimėjęs žmogus. Jeigu atsakau sau taip – pabandysiu laimėti. Jeigu ne – gerai, bandysiu tiesiog finišuoti, bet ir patirti gamtą, paimti tai kaip nuotykį, pamatyti naujas vietas, smagiai praleisti laiką tuo metu.
Prieš praėjusius metus visada pasirinkdavau vietas, kur niekad nesu buvęs, kad pamatyčiau kažko naujo, Tai būdavo mano atostogos, nes turėdavau kelis mėnesius prieš darbo sezoną. Nuskrisiu į naują vietą, prabėgsiu 100 mylių ir gal aš ten niekad nebegrįšiu. Jei laimėsiu – gerai, jei ne – irgi gerai. Toks buvo mano mąstymas.
– Bėgdamas ir varžydamasis dėl pergalės vis dar sugebi pamatyti gamtą ir jos grožį?
– Per 200 mylių tikrai spėju. Yra laiko, kada sustoti, nusifotkinti. Paskutinį sezoną buvo sudėtingiau, labiau varžiausi dėl pirmos vietos ir stūmiau save. Bet kuo toliau ėjosi sezonas, jau ties trečiomis varžybomis pernai man tas varžymąsis nebepatiko. Jaučiausi tiesiog pavargęs ir nenorėjau varžytis, pakeičiau savo tikslą ir tiesiog norėjau patirti trasą, pamatyti kalnus, gamtą ir pabūti su draugais tuo metu. Supratau, kad noriu varžybose dalyvauti ir laimėti, bet yra posakis: kas per daug – tas nesveika. Kuo daugiau bandžiau varžytis ir laimėti – tuo daugiau man tai ėmė nepatikti. Bandžiau tai daryti, bet juk niekas man pinigų už tai nemoka, norisi gauti kažkiek malonumo, o ne tik atsiminti, kaip buvo sunku, kaip skaudėjo, kai stūmei save kuo greičiau.
– Atėjome iki 2024 metų, kas paskatino taip padidinti varžybų skaičių? Iki 2023 metų bėgai po vienas varžybas per metus, kai 2023 m. jau dalyvavai 3-ose, pernai – 4-ose. Kas pasikeitė?
– 2023 metų pavasarį po ilgo laiko tarpo pabaigiau universitetą, nes aš mečiau ir vėl pradėjau, mečiau-pradėjau, o per covidą turėdamas daug laiko pagalvojau, kad reikia baigti, gal gausiu kokį normalų darbą. Alpinistu dirbti per covidą negalėjau, nors šiek tiek darbo ir susiradau, bet laiko buvo, nusprendžiau baigti universitetą, ką padariau Aliaskoje. Pabaigęs pamačiau, kad pagal specialybę darbo gauti negaliu, nes tie darbai yra valdžiai. Aš vis dar esu Lietuvos pilietis, neturiu JAV paso, o jie prioritetą teikia amerikiečiams. Aš esu sąrašo apačioje. Kurį laiką negalėjau gauti darbo ir po covido nusprendžiau keltis kitur, pagyventi ne Aliaskoje bent jau vasarą, gavau darbą Kalifornijoje, prie Lake Tahoe, praleidau ten visą vasarą.
2022 m. 100 mylių varžybose Montanoje sutikau žymų bėgiką Mike McKnight, kurį nuolat sekdavau, atsimenu, kad jis lyg ir 2019 m. pirmą kartą laimėjo „Triple Crown“ (M. McKnight pirmą kartą „Triple Crown“ laimėjo 2017 m., bet nebuvo pirmas nė vienose iš trijų varžybų. 2019 m. jis laimėjo bendrą įskaitą nugalėdamas visose trijose varžybose atskirai – mano past.) Anksčiau galvodavau, ar iš viso įmanoma tas tris varžybas prabėgti per vieną sezoną, o jis įrodė, kad įmanoma visas net ir laimėti. Turėjau pasąmonėje, kad norėčiau jas įveikti. Nusprendžiau baigti universitetą ir joms užsiregistruoti, nes mokslai yra brangūs, o juos baigus turėjau atliekamų pinigų.
Tose varžybose Montanoje mes tada pasikalbėjome ir jis sakė, kad anksčiau „Triple Crown“ buvo geras iššūkis, bet dėl gaisrų pasikeitus organizavimo laikui, jos vyksta nebe kas mėnesį, o dabar tarp jų yra 6–8 savaitės, todėl yra lengviau. Dabar didžiausias iššūkis yra sudalyvauti ne tik „triple Crown“, bet ir „Cocodona“ – taip jis pasėjo man tą mintį.
Varžybos gana brangios, išleidau kone kiek galiu, bet mama man gimtadienio proga nupirko registraciją „Cocodona“. Taip išėjo, kad „Cocodona“ konkurencijos atžvilgiu buvo labai rimta. „Triple Crown“ dažniausiai konkurencija nėra labai didelė, nes registracija vyksta loterijos atžvilgiu, nesvarbu, kokio pajėgumo bėgikas esi, kelintas atbėgai pernai. „Cocodona“ organizatoriai norėjo aukšto lygio konkurencijos ir prikvietė daug gerų bėgikų, buvo tikrai didelė konkurencija.
– Ir tu jas sugebėjai laimėti. Kaip?
– Mano planas nebuvo laimėti – norėjau įveikti per 60 valandų. Aš galvojau, kad bus tikrai daugiau žmonių, kurie nubėgs greičiau nei per 60 valandų, bet taip išėjo, kad pernai pergalei pakako 60 valandų. Tos varžybos ir pergalė pakeitė man visą sezoną, nes visi pradėjo galvoti, kad laimėsiu visas kitas.
Prieš sezoną mano galvoje pagrindinis stratas buvo „Tahoe 200“ varžybos, nes aš jau čia gyvenau. Žinau, kad visur rašo, jog gyvenu Aliaskoje, aš vis dar ten turiu trobelę, bet ten nebuvau jau daugiau nei metus laiko. Norėjau pagerinti „Tahoe 200“ varžybų rekordą, bet nežinojau, kaip kūnas atsigaus po pirmo starto, buvo tik 6 savaitės tarp varžybų.
Kūnas atsigavo, jaučiausi gerai ir žinojau, kad „Tahoe 200“ varžybose didžiausias iššūkis yra aukštis. Ežeras yra virš 1500 metrų virš jūros lygio, o varžybose pakylame ir į daugiau nei 2500 m aukštį virš jūros lygio (pagal organizatorių žemėlapį dukart pakylama į 9500 pėdų aukštį, kas yra beveik 2900 m – mano past.). Dažniausiai prasideda problemos su plaučiais. Atsimenu, kai dalyvavau pirmą kartą, galvojau, kad apalpsiu, nes paskutinius 50–60 mylių jausmas buvo lyg kvėpuočiau per šiaudą. Tas pats įvyko ir pernai ties 140–150 mylia, plaučiai jautėsi lyg sergant astma. Niekad ja nesirgau, bet taip įsivaizduoju. Negali giliai įkvėpti ir pradedi greičiau kvėpuoti.
Aš išsikėliau iššūkį prabėgti greičiau nei per 48 valandas. Laikiausi to tempo iki gal 120–130 mylios, bet prasidėjo bėdos su kvėpavimu. Žinojau, kad tai bus, bet tikėjausi to vėliau. Bėgant į viršų nelabai galėjau kvėpuoti, visad ėjau, galėjau bėgti tik žemyn. Bandėme spręsti problemą gerdami antialerginius vaistus, kurie dažniausiai plaučiams padeda, bet turėjome tik tokias tabletes, kurios tuo pat metu migdo. Išgėriau tabletę ir tiesiog negalėjau eiti be miego, kas valandą teko po 10 minučių nusnausti, rekordas tapo nepasiekiamas. Pirmavau pakankamai dideliu skirtumu, todėl pirmą vietą išlaikiau. Mike’as mane vijosi, bet pavyko laimėti. Kūnas tikrai nesijautė gerai. Finišavęs negalėjau kvėpuoti, girdėjosi, kad plaučiai gurguliuoja, mano deguonies kiekis kraujyje buvo tik 72 procentai, kai normaliam žmogui turi būti bent 95 proc. Mane privertė išsikviesti greitąją, praleidau naktį ligoninėje, kur susitvarkė viskas, bet varžybos iš manęs atėmė labai daug.
Prieš trečias varžybas, „Big Foot“, jaučiausi gana pavargęs, nelabai turėjau drive’o, kad bandyčiau laimėti. Varžybų trasoje prasidėjo miškų gaisrai, beveik viduryje trasos, todėl buvo pakeista trasa ir organizatoriai gavo leidimą bėgti tik paskutiniuose 50 mylių ir taip mes dukart bėgome pirmyn-atgal. Tikrai nebuvo labai smagu. Trasa ten tikrai gana sudėtinga, daug nukritusių medžių, tenka daug lipti per medžius, lįsti po jais.
Tikrai buvau pavargęs, o paskutinį mėnesį dar gavau ir Achilo traumą, net nenorėjau dalyvauti, bet jau buvau užsiregistravęs. Nebandžiau laimėti, norėjau pasimėgauti. Suvažiavo daug draugų, kurie nebuvau ilgai matęs ir nusprendžiau bėgti kiekvieną atkarpą su kitu draugu. Finišavau ketvirtoje vietoje, finiše paskutines 12 mylių reikia bėgti asfaltu, bandžiau pasivyti trečią vietą, mes kaip ir sprintavome finiše, bet nepavijau. Tikrai buvo smagu ir nebandyti laimėti.
Nežinojau kaip jausiuosi prieš paskutinį startą, nors laiko atsigauti buvo daugiausia, du mėnesiai. Buvo laiko net ir pasitreniruoti. Jaučiausi gerai, gal galiu paspausti save, galiu gal prie rekordo priartėti, įveikti per 60 kažkiek valandų. Bet bėgant pirmas 50 mylių kūnas prisiminė, kad šiemet jau esu daug prabėgęs. Tuo metu varžiausi dėl pirmos vietos, bet buvo iššūkių, kurių niekada anksčiau nebuvau patyręs.
Nors turėjau planą, bet nevalgiau pakankamai, tam tikro maisto man nesinorėjo ir bėgant antrą dieną negavau pakankamai kalorijų. Jaučiausi silpniau, nors ir bandydavau valgyti, bet prisivyti su maistu buvo sunku. Ties 150 mylių kojos jautėsi silpnos, bet blogiausia buvo su skrandžiu – negalėjau bėgti nesustojant ir nenueinant į tualetą. Nežinau, kaip paaiškinti gražiai.
– Ultratraile dažnai gražiai paaiškinti neišeina.
– Taip buvo, kad tik pradedant bėgti pilvas taip sukalatoja, kad iškart ateina tryda. Tose varžybose privalėjai neštis savo maišelį ir viską daryti į jį, negalėjai eiti daryti lauke į krūmus. Kas kažkiek mylių sustoji, maišelį atsidarai, padarai, užsidarai ir po kiek laiko vėl reikia tai kartoti. Buvo sudėtinga.
Bet paskutinį etapą bėgau su draugu, kuris su manimi finišavo „Cocodona“. Tos paskutinės 40 mylių su juo užtruko 20 valandų, o planavau įveikti per 8–9 valandas. Jam labai išsitempė, bet jis su manimi buvo iki finišo. Jis paskambino savo draugei, kuri yra mitybos specialistė, ir ji pasiūlė tiesiog sudėti paprastą duoną į vandenį, suvalgyti ir tai turėtų padėti skrandžiui. Gal surasti ryžių ar pan. Pasinaudojome tuo.
Paskutiniame punkte suvalgiau tiesiog bulvių, duonos su sviestu ir tas maistas sustabdė viduriavimą. Bet mano kojos jau buvo taip atitrankytos, kad bėgti tiesiog skaudėjo, dar labai traukė miegas, jau ėjo trečia para (varžybas pradėjome vidurdienį, o ne anksti ryte), kas sunkiai jau veikė smegenis. Patyriau naujus dalykus, ko niekada nebuvau patyręs. Buvo labai sunku bėgti trečią parą, neįsivaizduoju, kaip tai sugeba daryti žmonės, kurie bėga 3,4 ar 5 paras. Paskutines 20 mylių jau ėjau pėsčias, vienu metu nusprendžiau pamiegoti ir nugalėtojas mane aplenkė tuo metu. Aš jau jo nepavijau.
– Nepaisant to, laimėjai „Triple Crown“, esi paskelbtas Top-8 pasaulyje. Ką tai tau reiškia?
– Nežinau, ar aš to nusipelniau, bet tikrai smagu, kad kažkas tai sekė ir mano, kad aš kažką pasiekiau. Įvertinimas yra toks, kad man norisi siekti daugiau ir pastūmėti save į priekį. Bėgti 900 mylių per vieną vasarą atrodo nesąmonė, bet iššūkis man pasiteisino, nesijaučiu, kad tai kažkas beprotiško. Žmonės sekė, įspūdis buvo, gal kažką aš įkvėpiau, gal kažkas kitas irgi bandys to siekti. Esu sutikęs bent porą žmonių, kurie pamatė mano istoriją ir užsiregistravo toms trims varžyboms kitais metais.
– Bėgsi „Western States“ – gal gavai kvietimą kaip pasižymėjęs atletas?
– Vis dalyvaudavau loterijoje, pastaruosius du metus ten savanoriavau, o kiekvienas mitybos punktas gali duoti vieną kelialapį savo savanoriui. Šiemet mano punktas išrinko mane ir taip gavau kelialapį. Nemanau, kad ten pavyks man bent į dešimtuką patekti. Bandysiu. Galvojau, kad dalyvausiu tik „Wester States“, bet pažįstami įkalbėjo vėl užsiregistruoti į „Cocodona“, nes dalyvaus žmonių, su kuriais nesu bėgęs.
– Ar po tokių laimėjimų atsirado rėmėjų, kurie finansiškai padėtų?
– Taip. Pernai gavau keletą rėmėjų per sezoną, pagrinde tai buvo rėmimas daiktais, bet šiemet nuo sausio pasirašiau kontraktą su drabužių kompanija „Janji“. Jie apmokės kelias mano varžybas ir mokės man stipendiją, kad pakaktų pinigų keliavimui. Šiemet varžybose dalyvausiu nemokamai.
– Matau virš galvos lietuvišką vėliavą, kalbos nepamiršęs, koks išlikęs tas ryšys su Lietuva? Gal pamatysime tave bėgant ir Lietuvoje?
– Tikrai labai norėčiau. Esu gimęs ir augęs Lietuvoje, neimu JAV pilietybės, nes negalime turėti dvigubos, laikausi lietuviškos, nes mano šaknys yra Lietuvoje. Mano tėtis yra didelis patriotas, jis pirmą kartą aplankė mane JAV, išvyko prieš kelias savaites, čia vėliavos nuo jo. Stengiuosi išlaikyti ryšį. Neturiu daug šeimos Lietuvoje, bet turiu pusbrolių ir pusseserių, Kaunas yra mano kraštas, kur visko išmokau.
Nepalaikau ryšio su lietuvių bėgikais, bet paskutinius kelis metus paseku R. Kančį, matau, kad jis bėga į trailą, mačiau Aleksandrą Sorokiną, kaip jis gerina pasaulio rekordus. Yra Lietuvoje šaunių bėgikų, bendruomenė nors ir maža, bet gal galime kažką padaryti, būtų smagu atstovauti kada Lietuvai. Žinau Gediminą Grinių, kuris atstovauja Lietuvai UTMB, bet niekad nesame susisiekę. Būtų labai smagu sudalyvauti varžybose Lietuvoje. Nežinau, ar jūs susipažinę su „Backyard Ultra“ formatu, būtų smagu surinkti Lietuvos komandą, atvykti į Lietuvą ir dalyvauti. Belgija labai maža šalis, manau, kad Lietuva galėtų irgi surinkti komandą.
Get full access to Paulius Cubera: bėgimas, kelionės ir kitokie pastebėjimai at pauliuscubera.substack.com/subscribe
