Afleveringen
-
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?
Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?
Antrojoje dalyje – skirtingos istorijos apie nematomą radijo galią – kaip jis gali įkvėpti, įžiebti viltį ir sujungti žmones.
Tuo metu, kai Saulius Šalnaitis vaikystėje su močiute klausydavo radijo, jis negalėjo žinoti, kaip tai paveiks jo gyvenimo pasirinkimus. Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad ją galima vadinti „Radijo dokumentikos“ gerbėja. Ji sako, kad ši laida sukuria patirtį, į kurią galima pasinerti, o pašnekovai, jaučiasi labai arti.
Buvusios laidos pašnekovės Pranutė Vaičiulėnienė ir Saulė Vaš dalinasi patirtimi, ką reiškia būti pašnekove ir girdėti save per radiją, o Inga Janiulytė-Temporin sako, kad sutikti pašnekovai neretai įkvepia ir pasėja naują mintį.
Autorė – Vita Ličytė
Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis
Laidoje panaudoti įrašai iš LRT archyvų.
Jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija“. Daugiau informacijos: radijoakademija.lrt.lt -
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?
Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?
Pirmojoje dalyje keliamės į Lietuvos radiją prieš du dešimtmečius, kai tuometinėje Naujienų tarnyboje po studijų praktikos lieka dirbti jaunas žurnalistas Viktoras Jakovlevas. Jis rengia ir skaito radijo žinias, o vėliau kaip politikos aktualijų reporteris – ir reportažus.
Bet vieną dieną iš savo vadovės jis sulaukia pasiūlymo nuvykti į radijo konferenciją Danijoje, Kopenhagoje. Viktoras net nenutuokia, kad ta kelionė aukštyn kojom apvers jo ir kolegų supratimą apie tai, koks dar gali būti radijas.
Tai pasakojimas apie atsitiktinumus, meilę garsui, atmintį ir vieną dokumentiką, kuri šiandien Lietuvoje jau tapusi žanro klasika.
Autorė – Vaida Pilibaitytė
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis
Laidoje panaudoti įrašai iš LRT ir asmeninių kolegų archyvų.
Jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija“. Daugiau informacijos: radijoakademija.lrt.lt -
Zijn er afleveringen die ontbreken?
-
„Pajūrio naujienos“ – Kretingos rajono laikraštis, kurio žurnalistai įsileido mane, vieną iš „Radijo dokumentikos“ autorių, patyrinėti jo virtuvę. Kokiu būdu išsilaiko vietos žiniasklaida ir spausdintas žodis skaitmeniniame amžiuje? Ką reiškia būti žurnalistu nedidelėje bendruomenėje, kur daug žmonių vieni kitus pažįsta? Kviečiu praleisti dieną kartu laikraščio redakcijoje.
Autorė – Inga Janiulytė-Temporin
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis -
Viktorija – mergina, pasirinkusi profesiją, kurioje dažniausiai matome vyrus.
Ant jos rankų ištatuiruoti ne drugeliai ar rožės, o greičių dėžės pavaros ir jos svajonių automobilis. Garaže Viktorija jaučiasi kaip niekad gyva ir nors savo santykius su automobiliais kartais pavadina „toksiškais“, niekada negalvojo jų atsisakyti.
Gal mūsų visuomenė palengva ir kratosi stereotipų apie „vyriškas“ ar „moteriškas“ profesijas, bet pažvelgus atidžiau matyti, kad realybė gali būti visokia.
Autorė – Paulina Petrauskaitė-Vaičiulė
Redaktorė ir praktikos vadovė – Vaida Pilibaitytė
Garso suvedimas – Pijus Juška ir Justas Pilibaitis
Šis kūrinys yra Paulinos Petrauskaitės-Vaičiulės Žurnalistikos profesinių studijų Lietuvos žurnalistikos centre praktikos darbas. -
Kai 1949-aisiais gegužės 15 d. žuvo partizanų būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, bendražygiai išėmė iš jo kišenės prie širdies Lietuvos vėliavos spalvų amuletą ir atidavė jį Žaibo mamai Onai, kaip atminimo ženklą.
Ant talismano išliko du jo kraujo lašai. Dabar šis, kelių kartų išsaugotas siuvinys ne tik pasakoja žymaus apie partizano, jo žmonos, taip pat partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės, jų šeimos likimą ir liudija laisvės kovų laikus. Ši relikvija tampa tiltu tarp praeities ir dabarties — ir visko, kas buvo išgyventa tarp jų.
Partizanų Antano Žilio-Žaibo ir Zofijos Žilienės-Klajūnės sūnus Algimantas šį talismaną perdavė savo sūnui Gediminui, kai jis su grupe “Skylė” kūrė albumą “Broliai”, įkvėptą partizanų istorijos. Jie abu apie šį Žaibo amuletą sužinojo ir pamatė tik pirmais Nepriklausomybės metais.
Ką reiškia būti partizanų vaiku, anūku?
Kaip išsaugoti šeimos ir šalies istoriją, kai dešimtmečius apie ją buvo pavojinga kalbėti?
Kaip šią istoriją susigrąžinti?
Kokią žymę šių dienų Lietuvai paliko partizanų apsispredimas?
Įžvalgomis dalijasi ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė.
Laidoje skamba dainos iš grupės „Skylė“ albumo „Broliai“, ištraukos iš Zofijos Žilienės-Klajūnės atsiminimų knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (sudarytojas Romas Kaunietis), taip pat ištrauka iš knygos „Šv. Onos naktį“ (sudarytojas Robertas Patamsis), kurią skaito Algimantas Žilys. Taip pat panaudota ištrauka iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvų.
Autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso režisierius – Justas Pilibaitis -
„Prokrastinacija yra savanoriškas veiklos ar sprendimų, kuriuos reikia atlikti ar priimti, atidėjimas, žinant, kad bus prastos pasekmės“, - sako psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė.
Skirtingų tyrimų duomenimis, maždaug 20 procentų pasaulio gyventojų būtų galima pavadinti chroniškais atidėliotojais. Žmonės darbus, pareigas ir sprendimus atidėlioja dėl įvairių priežasčių: vienus motyvuoti darbui gali tik paskutinių minučių adrenalinas, kiti nesiima pradėti darbo iš baimės, o dar kitus paralyžiuoja perfekcionizmas. Dažnai šį patyrimą lydi užburtas kaltės, nerimo ir streso ratas.
Ką žmonės išgyvena prokrastinuodami ir kaip prisijaukinti terminus bei ramiai siekti rezultato – to klausia dokumentikos autorė Rūta, tyrinėdama savo pačios atidėliojimą kuriant šią dokumentiką bei laidos pašnekovų kūrybos ir veiklos procesus.
Autorė – Rūta Dambravaitė
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis -
Kuoks esi žmuogos laimīngs, jēgo tori kor parvažioutė sosėšėldītė sošalosės ronkas, kāp vāks pasėjaustė pri pečiaus prisėglaudės, klausīteis, kāp baba minka tešla dounā, pasakuo api sava vaikīstė.
Vedvi šėndėin kartu – pri tuo pati stala.
Vuo tas īr tuokė trapoma, kāp so dalgelio kas pjauto par šėrdi – ne dorns, sopronti žmuogos, ka kažkumet tuo jau nebtoriesi.
Ėr kāp tou vėsa gieri sogaudītė, ī kuoki stėklaini oždarītė, ka ešsauguotom ateitē?
Autuorė – Aistė Šeštuokaitė
Mėntuorė, redaktuorė – Vaida Pilibaitytė
Garsa režisierios – Jōsts Pilibaitis
Šėts pasakuojėms īr muokīmų ėr mėntuorīstės pruogramas LRT RADĖJĖS AKADEMĖJĖ 2025 pratesėms. -
„Ta mirties baimė tikrai yra didžiulė ir niekam nelinkėčiau jos patirti", - po nelaimės Kirgizijos kalnuose, praėjus aštuoneriems metams, pasakoja alpinistas Kęstutis Skrupskelis.
Kalnai ne visada tokie romantiški, kaip dažnai juos įsivaizduojame. Baimė, nuovargis ir šaltis atskleidžia tikrąsias žmogaus spalvas – ten lieki be kaukių. O pavojus gyvybei gali slypėti menkiausioje klaidoje. „Ten reikia eiti su sąmoningumu, kalnai neatleidžia pervertinimo", - dalinasi žuvusio alpinisto Sauliaus Saikausko žmona Šarūnė.
Ši dokumentika – tai pasakojimas apie meilę kalnams, juose slypinčius pavojus ir susitaikymą su įvykiais, kurių jau nebegalima pakeisti.
Autorius – Domas Zenkevičius
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis -
Buča – miestas, kuris po masinių žudynių 2022 m. kovą tapo žiauraus Rusijos plataus masto karo Ukrainoje simboliu.
Smarkiai nuniokotas, šiandien jis po truputį atsigauna – čia grįžta žmonės, kuriasi jaunos šeimos, atsiranda poreikis ne tik gyventi, bet ir mokytis, augti toliau.
2026 m. vasarį lietuvių iniciatyva čia atidaryta Bučos miško klasė.
Ji įsikūrusi miesto parke – medinės, tvarios konstrukcijos, apie 60 kv. metrų erdvė su amfiteatru, mokomuoju sodu ir šiltnamiu. Klase gali naudotis įvairios miesto mokyklos.
Projektas prasidėjo kaip architektūrinė idėja, tačiau greitai išaugo į daug platesnį procesą – reikėjo ne tik projektuoti, bet ir ieškoti finansavimo, telkti savanorius, patiems vykti į karo paliestą miestą.
Taip atsirado erdvė, skirta vaikams, mokytojams ir bendruomenei.
Tai pasakojimas apie žmones, kurie nusprendė prisidėti – ir apie tai, kaip net karo akivaizdoje kuriama ateitis.
Autorė – Teresė Bernatonytė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso suvedimas – Pijus Juška
Įrašų Ukrainoje autorius – Mindaugas Lataitis -
Kino Marytė į gyvenvietes atveždavo tikriausiai laukiamiausią savaitės pramogą – kiną. Po kaimus rodyti filmų ji važinėjo 10 metų. Tuomet daug kur dar nebuvo elektros, o sunkią kino techniką reikėjo vežti arklio traukiamu vežimu arba sunkvežimiu.
Iš viso kino mechanike Marytė Virbickienė pradirbo 36 metus, o pirmoji jos darbo diena buvo prieš 70 metų – 1956 kovo 1 dieną. Tais laikais filmų rodymas labai skyrėsi nuo to, kaip tai daroma dabar.
Norėdama įamžinti istoriją, kaip anksčiau buvo rodomi filmai, 2017 m. Marytė Raguvoje, šalia savo namų įkūrė Kino muziejų.
Dabar Marytė kine apsilanko retai. Tačiau susitikusi su laidos autore Vita Ličyte ji leidžiasi į prisiminimų kupiną, spontanišką kelionę.
Laidos autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis -
2026-ųjų pradžioje JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie siekius „perimti“ ar „įsigyti“ Grenlandiją vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre.
Atokų, atšiauria, bet nuostabia gamta garsėjantį kraštą užplūdę žurnalistai sostinės Nūko gatvėse klausinėjo apie tai, ką jie darytų kilus karui. Mieste padaugėjo karių, verčiančių galvoti apie tai, kad kažkas vėl gviešiasi tavo namų.
Nuo XVIII a. Grenlandiją aktyviai kolonizavo danai. Nuo 1953 m. sala tapo Danijos karalystės dalimi, o nuo 1979 m. vis plečia savo autonomiją. Pastarąjį dešimtmetį į viešumą iškylant vis naujiems faktams apie kolonizacijos paliktas žaizdas, inuitai grįžta prie savo šaknų, o danai yra priversti permąstyti savo ilgus metus puoselėtą „gerojo kolonisto“ naratyvą.
Geopolitinių įvykių įkarštyje LRT žurnalistė Ieva Balsiūnaitė irgi keliauja į Šiaurę iš arčiau pažvelgti į tai, ką išgyvena vietos žmonės.
Nepaisant to, kad kai kuriems šiemet ji – jau 25 žurnalistė, prašanti interviu, inuitai kantriai ir atvirai pasakoja, kas jiems visada buvo ir yra svarbu: bendrystė ir ryšys su jų žeme, į kurią kelis šimtmečius kėsinasi vis nauji atvykėliai.
Autorė – Ieva Balsiūnaitė
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis -
2024 m. kovo 20 d. pasirodžiusi žinia, kad Lietuvoje gyvena laimingiausias jaunimas, ne vienam žmogui sukėlė nuostabą. Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės, išpūstas ir netikslus žiniasklaidos dėmesys Pasaulio laimės ataskaitai atskleidė problemą, „kaip skaičių magija paveikia žmones ir šiek tiek išjudina mums smegenis ir realios situacijos suvokimą“.
Šiame pasakojime – dvi asmeninės istorijos, kuriose slypi tai, ko Pasaulio laimės indeksas neatskleidžia – kaip Rugilė ir Matas ieškojo laimės ir tapo patenkinti gyvenimu Lietuvoje. Rugilė paauglystėje nuolat kėlė egzistencinius klausimus ir neįsivaizdavo, ką nori veikti gyvenime. O Matas susidūrė su patyčiomis ir ilgai laukė, kol ieškodamas savęs atras saugią ir jį priimančią aplinką. Šiandien jie jaučiasi atradę savo kelią, finansinį saugumą ir džiuginančią veiklą.
Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis -
Devyniasdešimtmetė Jadvyga Rimkienė gyvena vieninteliame gyvenamajame name pačiame Ventės rage. Jau trisdešimt metų ji kasdien rašo Ventės metraštį. Sąsiuviniuose Jadvyga fiksuoja oro sąlygas, pirmuosius paukščius, atvykėlius bei netikėtus svečius. Kaimui tuštėjant, jos užrašai tampa savotišku vietos archyvu.
Į Ventę Jadvyga atsikėlė 1958-aisiais. Ji aprodo savo namus ir apie prabėgusį savo gyvenimą pasakoja ne tik laidos autorei Vidmantei, bet ir savo anūkei Neringai.
Be kasdienių metraščių, Jadvyga saugo ir seną dainų sąsiuvinį – jaunystės užrašus, kuriems daugiau nei septyniasdešimt metų. Viename sąsiuvinyje – kasdien fiksuojamas Ventės gyvenimas, kitame – šešiolikmetės merginos ranka perrašytos dainos.
Tai pasakojimas apie moterį, kuri gyvendama Ventės pakraštyje pasirinko tapti šios vietos kronininke.
Autorė – Vidmantė Domarkaitė
Redaktorė ir praktikos vadovė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis
Ši laida yra Vidmantės Domarkaitės VU Žurnalistikos instituto II kurso praktikos darbas -
Prieš pusantrų metų Vilniuje pradėta dažniau valyti grafičius ir panaikintos 7 legalios grafičių sienos. Dauguma jų buvo požeminėse perėjose. Miesto savivaldybė sako, jog šios vietos skatino vandalizmą mieste.
Tuo metu grafičių subkultūros ir gatvės meno atstovai tvirtina, kad be legalių vietų neįmanoma tobulėti. Jie pastebi, kad kai kuriuos griežta miesto politika paskatino maištauti – nepaisant to, jog gresia didelės baudos.
Vienas jų – Julius, kuris savo veiklą vadina atsakingu grafičiu.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida Pilbaitytė
Garso suvedimas – Pijus Juška -
Laidoje skamba šešių skirtingų kartų moterų balsai. Pašnekovės dalijasi mintimis apie santykį su bėgančiu laiku ir jo paliktus ženklus kūne. Apie gyvenimo įprasminimą ir nuolatinę pažintį su savimi skirtingais gyvenimo tarpsniais.
Aldona išėjusi į pensiją vėl galėjo grįžti prie veiklos, kurią labai mėgo nuo mokyklos laikų. Ji sako, kad sulaukus devyniasdešimties kiekviena diena tampa dovana.
Lukrecija nuo vaikystės daug juda ir sportuoja. Ji savo pavyzdžiu įkvepia ne tik bendraamžius, bet ir jaunesnius už save.
Renata sako, kad šiame gyvenimo etape jaučia save geriausiai bei išgyvena ramybės jausmą. Ne vieną dešimtmetį dirbusi mados pasaulyje, vedama prasmės jausmo ji pasuko į sodininkystę.
Dorotė pasakoja, kaip ją pakeitė motinystė ir sako, kad auginant vaikus patiriami iššūkiai pirmiausia labiausiai augina tave patį.
Jovilė studijuoja matematiką Kembridžo universitete. Studijos užsienyje žymi ne tik jos savarankiško gyvenimo pradžią, bet ir supurtė matematikos pagrindų suvokimą.
Maja labai mėgsta piešti. Jai gyvenime svarbiausia, kad būtų sveiki tėvai.
Laidos autorė – Vita Ličytė
Laidos redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis -
Matilda yra gydytoja klounė. Santaros klinikų Vaikų ligoninėje ji susitinka su vaikais, laukiančiais operacijų ir nenustumdama sunkių jausmų į šalį, padeda juos išbūti su juoku.
„Tai žmogus, kurį sutikus kitas pradeda lengviau kvėpuoti, nes Matilda leidžia sau pasakyti ką galvoja, paliesti kur nori ir tada sušukti – atsiprašau! Klounai visada eina ties ribomis, nes jiems įdomu patirti pasaulį, o per savo naivumą jie jame gyvena kitaip – gali stipriau išreikšti emocijas“, - Matildą apibūdina ją įkūnijanti Eglė Stasiulytė.
Klouno nosis vadinama mažiausia kauke pasaulyje, nes ji neslepia, o atveria tikrąsias žmogaus spalvas ir asmenybės dalis, kurios įprastomis sąlygomis būna prislopintos arba visiškai užspaustos. Raudona nosis leidžia gimti humorui, kuris padeda ne tik vaikams, bet ir pačiai Eglei.
Autorė – Rūta Dambravaitė
Garso suvedimas – Pijus Juška -
Sam nuo mažens svajojo būti mokslininku ir tyrinėti pasaulį. Dabar jis Vilniuje studijuoja ekologiją ir Punios šilo sengirėje mikologams padeda ieškoti reto nuodingo grybo – apskritasporio bobausio.
Miške Sam dažniausiai jaučiasi saugiai ir gerai, kaip ir savo kūne, nors lietuvių kalboje vis dar nėra žodžių, kurie tiksliai apibūdintų šio žmogaus tapatybę.
Autorė – Vaida Pilibaitytė
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso suvedimas – Pijus Juška -
1987-aisiais į Pravieniškes iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežta kamera netrukus tapo įrankiu fiksuoti tai, kas Lietuvoje vyko pirmą kartą per penkiasdešimt metų.
Kai 1988-aisiais susikūrė Sąjūdis, Leonas Vytautas Glinskis su kamera ant peties važiavo beveik visur – į mitingus, į Kauno tarybos posėdžius, į ekologinius žygius.
Vien iki 1992-ųjų jis sukaupė 386 kasetes po tris valandas medžiagos. Šiandien jo archyve – tūkstančiai suskaitmenintų įrašų.
Tai pasakojimas apie žmogų, kuris tapo Sąjūdžio metraštininku. Ir apie laiką, kai Lietuva kūrėsi iš naujo.
Autorė - Teresė Bernatonytė
Redaktorius - Tomas Vaitelė
Garso montažo redaktorius - Justas Pilibaitis
Pasakojime naudota medžiaga iš Leono Glinskio asmeninio archyvo, jo filmo „Laužai prie parlamento“ bei LRT televizijos archyvų. -
Laidos autorei Indrei baltmė (vitiligo) prasidėjo paauglystėje. Per 14 metų ji išbandė įvairius gydymo būdus, ieškojo, kaip susigyventi su besikeičiančia oda, ir vis sugrįždavo prie to paties klausimo – ar taip atrodys visą gyvenimą?
Indrė kalbasi su Vilma ir Roku, kurie taip pat turi baltmę. Nors jų patirtys ir santykis su šia liga skiriasi, visi jie gerai žino, ką reiškia, kai į jų odą krypsta smalsūs žmonių žvilgsniai.
Baltmė (vitiligo) – tai autoimuninė odos būklė, kai organizmas pats pažeidžia pigmentą gaminančias ląsteles. Dėl to oda vietomis netenka spalvos ir atsiranda baltos dėmės. Nors ši būklė nėra užkrečiama ir nėra pavojinga gyvybei, ji dažnai paveikia žmogaus savijautą ir pasitikėjimą savimi.
Gydytoja Giedrė Šaltmerė laidoje pasakoja, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl baltmė atsiranda ar kodėl kai kuriais atvejais ji išnyksta. Gydymo būdų yra, tačiau vieniems pacientams jie padeda, kitiems – ne. Liga gali pasitraukti taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Todėl žmogui tenka mokytis gyventi su besikeičiančia oda, smalsiais aplinkinių klausimais ir pačios ligos neapibrėžtumu.
Vilma yra klaususi partnerių, ar jiems nebūdavo gėda būti šalia jos dėl margos odos. Roko mama svarsto, ar sūnaus oda netaps kliūtimi kuriant santykius. O Indrė pagaliau pasiryžta paklausti vaikino, su kuriuo susitikinėjo, ką jis iš tiesų mano apie jos baltmę.
Autorė – Indrė Krivickaitė
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis -
1969-ieji, gegužė. Vilniaus universiteto žygeiviai išsiruošia į Stepono Dariaus gimtinę Klaipėdos rajone. Sužinoję, kad sovietinė valdžia nori sulyginti su žeme žymiojo lakūno gimtąją sodybvietę, jie nusprendžia imtis ją gelbėti. Stabdyti sovietų planų į Dariškes susirenka apie 700 žmonių. Iki aktyvaus Sąjūdžio pradžios dar beveik du dešimtmečiai.
Tų įvykių liudininkė geografė ir gidė Nijolė Balčiūnienė pasakoja, kaip dėl žygeivių veiklos studijų metais ją ne kartą tardė sovietinis saugumas, KGB. Jos bendražygis geologas Valentinas Baltrūnas dėl to ne kartą turėjo aiškintis universiteto rektorate.
Išvykos į svarbias gamtines ir istorines vietoves, žinomų asmenybių gimtinių lankymas ir senosios tradicijos bei liaudies dainos žygeiviais pasivadinusiems bendraminčiams tapo būdu atsiriboti nuo sovietinės realybės ir puoselėti laisvės idėjas.
2026-ųjų sausį minime Stepono Dariaus gimimo 130-ąsias metines. Muziejininkas Mėčislovas Raštikis sako, kad lakūno gimtinė žymi ne vieną svarbų Lietuvos istorijos tarpsnį.
Autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis
Jono Graičiūno eilėraščio „Prie Dariaus ir Girėno Milžinkapio“ (1969 m.) ištrauką skaito Paulius Šironas - Laat meer zien
