Afleveringen
-
„Visiems sakau – jeigu jaučiatės vieniši, eikit dirbt. Darbas viską išgydo“, – sako 62-ejų Vilija Kaškelytė-Narvydienė, nedidukė verslininkė, rašytoja, savo Ūdekų kaime Pakruojo rajone viena gyvenanti jau 7-erius metus.
„Po vyro netekties, kadangi slaugiau, norėjau, kad jis išeitų ant mano rankų, atsirado labai daug laiko. Galvojau, ką veiksiu. Na, ir gyvenu čia, tvarkausi“, – pasakoja.
O tvarkosi taip, kad gražu žiūrėti ir net sunku patikėti! Namai – stilingi, už ūkinio pastato – du šiltnamiai, sodyboje – ąžuolinė skulptūra tėvams pagerbti, kieme – vien akmenys, tarp kurių – gausybė augalų iš įvairių pasaulio kampelių.
„Net iš Moldovos. Vaikščiodama pamačiau labai gražius augalus. Nusilaužtų šakelių, sudėjusi į mineralinį vandenį, parsivežiau ir užsiauginau“, – prisimena.
Vilija gimė, užaugo ir tebegyvena Ūdekų kaime. Kaip ir jos tėvai, jos sesuo ir sūnus.
„Neatsibosta šiame kaime. Man niekas neatsibosta. O čia, kaime, kai eini, kiekvienas žmogus tau kaip savo. Kam kokios bėdos, žinau, kad kreipsis į mane“, – džiaugiasi Vilija.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Dabar jaunimui gyventi ir būti žvaigždėmis yra labai gera“, – sako Irena Ulvydaitė-Snabaitienė, 75-erių dainininkė, kurią myli daugybė Lietuvos žmonių.
Sovietmečiu Irena buvo pagrindinė itin populiarios muzikos grupės „Vaivorykštė“ atlikėja. Irena nėra mokiusis jokioje muzikos mokykloje, daug metų dainuoja su grupe „Vaivoras“.
„Sakyčiau, tai – Dievo dovana. Mano visas gyvenimas gavosi tik iš muzikos“, – prisipažįsta.
Kai Irenai buvo 12 metų, per porą mėnesių mirė abu jos tėvai.
„Džiaugtis aš sugebu, bet sugebu ir liūdėti. Kartais man viso pasaulio gaila“, – sako Irena.
Ved. Edvardas Kubilius -
Zijn er afleveringen die ontbreken?
-
„Aplankė ir meras, ir kunigas, ir visi giminės. Esu labai laiminga ir pagerbta“, – džiaugiasi rokiškietė Janina Sakalauskienė, švenčianti 105-erių metų jubiliejų.
Tremtį ir lagerį išgyvenusi Janina džiaugiasi gera pensija, kad ja kruopščiai rūpinasi abi dukros Dalia ir Irena, bet priekaištų dabartinei valdžiai negaili.
„Lietuvoj dabar kaip palaida bala. Valdžia ne tokia, derasi kaip turguje. Norėčiau, kad žmonės būtų nepikti, nesusiraukę, nepavydėtų“, – sako Janina.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Jokio dugno mes čia nematome. Žmonės labai geri, vienas kitam padeda“, – sako Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis, miesteliui ir jo apylinkėms vadovaujantis jau 26-erius metus.
Nemakščiai, kuriuose gyvena apie 600 žmonių, ką tik atšventė 640-ąjį gimtadienį.
„Baisūs buvo Nemakščiai. Galvojau, kad po metų dingsiu“, – prisimena Nemakščių gyventoja, mokytoja Živilė Lembutienė, dar sovietmečiu pagal paskyrimą atvykusi dirbti į Nemakščius ir čia pasilikusi iki pat šiandien.
Dabar Nemakščiai, Raseinių rajono miestelis prie pat automagistralės, dieviško grožio. Švarus, tvarkingas, su visų dėmesį kaustančia gražuole bažnyčia ir milžinišku entuziasto Leono Tamulevičiaus jau 20 metų puoselėjamu Aštuonračio muziejumi.
„Žmonės nuoširdūs. Jei bėda kam atsitiko, tuoj pat padeda. Čia mes kaip Vokietijoje Bavarija – atskiras kaimelis toks, viskas lietuviška dar“, – džiaugiasi Leonas Tamulevičius.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Kaip tik reikia parodyti tą neišpūstą žmonių gyvenimą, tą žmonių paprastumą ir eiti į tuos paprastus žmones. Jie ne mažiau pasiekę už tuos, kuriuos mes ir išliaupsinam dėl kokio įvykio ar vieno darbelio“, – sako rašytoja Vilija Kaškelytė-Narvydienė, ką tik parašiusi dar vieną – jau 6-ąją – knygą apie dar vieną šeimą.
Ta šeima – tai Genovaitė ir Romaldas Jaškuliai, Linkuvos gyventojai, užauginę du šaunius vaikus – Laurą ir Aurelijų.
„Net neįsivaizduoju, kad mes, tėvai, dirbami, paaukodami visas savo atostogas, dirbami daug darbelių, būtume neišugdę gerų vaikų… Tai čia būtų minusas didžiausias mums patiems“, – sako Genovaitė.
Jaškuliai – ir verslininkai, daugiau kaip 30 metų turintys prekybos verslą – šiandien kavinukę Linkuvoje ir penkias parduotuves skirtingose Pakruojo rajono gyvenvietėse.
„Labai norėčiau, kad mažėtų apimtys, nes jau pavargom. Jau ir metai nebe tie. Reikėtų truputį ir pailsėti“, – prisipažįsta Romaldas.
Ved. Edvardas Kubilius -
Megzti mėgstantys žmonės buriasi į klubus, rengia vėlyvuosius pusryčius, gilinasi į mezgimo subtilybes. Mezgėjų klubo Kaune istorija.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Žinot, kartais net juokauju, kad aš miške normalesnė užaugau negu jūs tarp žmonių“, – sako pakruojietė Erika Tribulaitė-Junevičienė, aplinkosaugos pareigūnė, kurios darbas – saugoti laukinius gyvūnus ir bausti tuos, kurie juos skriaudžia.
Gamta Erikai – labai rūpi, todėl kartais gaudyti pažeidėjų skuba ir nedarbo metu.
„Ko gero, daug aplinkosaugininkų yra fanatai. Įdėjau pyragą kepti ir gavau pranešimą, kad gaudomos žuvys draudžiamu laiku. Ir galvoju – man čia pyragą kepti ar važiuoti gaudyti? Ne, nu reikia važiuoti gaudyti, juk žmonės pranešė, negali būti kitaip“, – pasakoja.
40-metė Erika su vyru augina du paauglius – Jogailą ir Hubertą. Erika sako, kad ir vaikai atsakingai žiūri į gamtą. Kartą ir šeimos nariams yra tekę padėti gaudyti brakonierių.
„Buvo pastatyti tinklai. Su vedėju nužiūrėjome, kur tie tinklai. Jogaila buvo 4 metukų. Reikalinga pagalba, nes pažeidėjas gali pabėgti. Teko vyro paprašyti, kad priedanga pabūtų, vaiko nėra kur palikti. Ir mes bėgame su Jogaila… Jis sako – mama, kur tu taip greit bėgi? Sakau, žinai, visąlaik klausdavai, ar brakonieriai greitai bėga? O dabar, sakau, bėkim“, – pasakoja Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Erika Tribulaitė-Junevičienė.
Ved. Edvardas Kubilius. -
„Jie tiesiog labai norėjo“, – sako Audronė Ratkutė, Šiaulių rajone, Briduose, vėl subūrusi mėgėjų teatrą.
Nors formaliai šis teatras ir naujas, didžioji dalis jo aktorių ilgiau ar trumpiau mėgėjų teatre yra vaidinę, mat apskritai Briduose teatro tradicija – labai gili.
Vos prieš metus įsikūręs teatras gerai pasirodo konkursuose, vaidinti jį kviečia bendruomenės iš visos Lietuvos, o visi 9 teatro artistai bei režisierė gyvena būtent Bridų kaime.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Žmogui su galva turi būti negerai, kad jis nueitų į maitinimą. Sako, maitinime tu niekada nepaskaičiuosi, kiek tu ten kepsnių susideginsi. Maitinimas – tai nėra verslas. Tai yra gyvenimo būdas“, – sako 36-erių Ernesta Albrektė, verslininkė, turinti dvi kavines. Vieną – prie Kauno, kitą – prie Kėdainių.
„Jeigu tau vyras nupirko restoraną ir tu čia dabar nori padaryt verslą, jau iš karto nepaėjo. Čia tiesiog ilgų metų, daug kantrybės reikalaujantis darbas“, – aiškina Ernesta.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Aš manau, kad esu ne tik laiminga moksleivė, bet ir laimingas žmogus. Bent jau mano aplinkoje tų laimingų moksleivių yra dauguma, nes mokykla vis dėlto nėra mūsų visas gyvenimas“, – sako Justina Jakaitytė, 16-metė moksleivė, 10-okė, kuri kasdien į mokyklą Kėdainiuose iš nediduko Užvermenės kaimo važiuoja 30 kilometrų.
„Aš irgi buvau toks vaikas – bijodavau per pamoką pakelti ranką, mokytojai nunešti pinigus už pietus. Galbūt dėl to, kad bijoma, ką kiti pagalvos“, – aiškina.
Justina sako, kad patyčių mokykloje yra ir, matyt, jų visada bus, ypač socialiniuose tinkluose.
„Žmonės realiame gyvenime turi žiūrėti vienas kitam į akis“, – svarsto Justina.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Darai tai, kas smagu, ir todėl senatvė yra žavi“, – sako 69-erių Jadvyga Bračiulienė, buvusi ilgametė Pakruojo rajono Balsių pagrindinės mokyklos direktorė.
Jadvyga su jau anapilin iškeliavusiu vyru yra užauginusi berniuką iš globos namų, šiek tiek glaudė ir jo vyresnę seserį.
„Manau, kad vis tiek tokį gerą darbą padariau. Vaikai turėjo vaikystę. Ir dabar turi namus, į kuriuos gali bet kada grįžti. Turi žmones, į kuriuos gali atsiremti“, – svarsto.
Gyvenimas Jadvygai pamėtėjo ir daugiau išbandymų. Kai jai buvo maždaug 54-eri, per pusantrų metų mirė jos mama, vyras ir anyta.
„Iš tikrųjų buvo laikotarpis be galo sunkus ir tas vaikas, kuriam tada buvo 10 metų, kai vyras mirė, buvo gelbėjimosi ratas man. Ko gero, gal ir į depresiją būčiau puolusi“, – prisimena.
Nepaisant to, Jadvyga neprarado noro džiaugtis gyvenimu – sugebėjo vėl susirasti gyvenimo draugą, su kuriuo šiandien labai laiminga.
„Aš manau, kad žmogui reikia žmogaus. Reikia jo. Kiek tau metų bebūtų, reikia šalia žmogaus“, – aiškina.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Norime rinktis. Kodėl mums rinktis tik dainuoti ir pavalgyti, kai galime dar ir darbą padaryti?“ – klausia viena Lazdijų rajono Stebulių bendruomenės lyderių, buvusi policininkė Rita Sabestinienė, sugalvojusi, kad kaime reikia grąžinti talkas – sunešti vyresnių žmonių malkas, nukasti bulves.
„Žinokit, mūsų senjorai saugūs. Jie žino, kad jei kokia bėda, tuoj bendruomenė atlėks ir padės”, – džiaugiasi Rita.
Stebulių ateities bendruomenė išgarsėjo, kai buvo nominuota LRT metų apdovanojimuose, nes yra sukaupusi maisto atsargų, jei kartais prasidėtų karas.
Kaimas – nedidelis, jame gyvena tik apie 100 žmonių, bendruomenei priklauso apie 40 žmonių, nemaža dalis jų – kitų rajonų miestelių, miestų gyventojai.
„Mes čia patys ateiname, čia faini žmonės, smagios išvykos“, – sako ne vienas kitur gyvenantis Stebulių bendruomenės narys.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Mums čia labai gera. Tai – svajonių darbas“, – sako Alantos dvaro muziejininkės Jolanta Bimbirienė ir Liuda Pusvaškienė. Jolanta dvare dirba 10 metų, Liuda – beveik 5 metus. Alantos dvaras ypatingas tuo, kad jame tikrai vaidenasi.
„Rūsy, įjungiant šviesą, atrodo, kad su sijono kloste kažkas praeitų. Yra žmogus vienas išbėgęs visas baltas iš rūsio, nes jam kažkas pasivaideno. Viena moteris sakė, kad už plaukų kažkas tempė“, – pasakoja Jolanta.
Tačiau abi muziejininkės tikina šių pasivaidenimų nebijančios.
„Aš įsitikinusi, kad man nieko blogo negali padaryti, sugyvenu, jaučiuosi jų bičiulė. Net apsaugą jaučiu“, – juokiasi Liuda.
Ved. Edvardas Kubilius. -
„Aš viską priimu sveikai – kaip yra. Aš atmintį kažkur palikau po pagalve ir negalvojau, kad reikės“, – pokštauja 91-erių Aldona Ona Mikalonienė, kuri 7-erius metus serga demencija ir jau beveik metus gyvena Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose.
Aldoną nuolat lanko ir daug bendrauja jos dukra Rasa Puzinienė, kuri savo mamą labai myli, yra išleidusi mamos 3 poezijos knygas ir 3 knygeles vaikams.
„Pokalbiuose su žmogumi, kuriam ištirpsta atmintis, reikia turėti labai daug kantrybės, nes kartais tenka išklausyti 15 kartų tą patį“, – prisipažįsta dukra.
„Aišku, gal taip skauda sakyti, bet kartais tie pokalbiai praranda svorį. Nesakau, kad prasmę, bet tu supranti, kad kalbiesi, o vis tiek neprisimins“, – sako Rasa.
Laidoje – iki skausmo graži vienos mamos ir vienos dukros istorija.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Kažkas turi tikėti gerumu. Aš manau, kad gerumas, nuoširdumas, atjauta kitam žmogui išgelbės pasaulį“, – sako 64-erių Almutė Birutė Kiselienė, šiaulietė, kuri visaip, kaip tik išgali, padeda ukrainiečiams.
Per ketverius metus yra numezgusi ir Ukrainos kariams perdavusi apie 100 porų vilnonių kojinių.
„Kai karas baigsis, megsiu su raštais – gražias. Dabar neišeina, nes reikia kuo daugiau ir kuo greičiau“, – pasakoja.
Almutė reguliariai aukoja Ukrainą remiančiai organizacijai „Blue/Yellow“. Karo pradžioje šeimos sodyboje buvo priglaudusi moterį su trim vaikais iš Ukrainos, savo rankomis remontavo Šiaulių bendrabutį, kuris buvo ruošiamas pabėgėliams iš Ukrainos apgyvendinti.
„Išgirdau per Šiaulių žinias, kad reikalingi savanoriai padėti sutvarkyti tą namą. Galvoju, kaip mamos su mažais vaikais atvažiuos į baisų, 10 metų neremontuotą kambarį?“ – sako Almutė.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Vienas ar dviese nepakepsi. Gerai, kad yra bendruomenės moteriškės“, – sako broliai Audrius ir Dalius Rūkšteliai, vyrai iš Pramedžiavos kaimo, garsėjantys tuo, kad per šventes lauke gali labai skaniai pamaitinti beveik 1 tūkst. žmonių. O maistą gamina praktiškai savo pačių sukonstruotoje mobiliojoje virtuvėje po atviru dangumi.
„Keptuvę pirkome, pečių užsakėme, padarė pagal mūsų brėžinius, pagal mūsų norus. Braižiau aš“, – pasakoja Dalius.
Kaip fantastiški maitintojai Pramedžiavos vyrai ir moterys ėmė garsėti prieš kelerius metus, kai vos apie 200 gyventojų turintis kaimas pradėjo organizuoti Užgavėnes.
Pramedžiava garsėja ir pernai rudenį atgaivintais kaimo šokiais suaugusiesiems.
Šokiai čia vyksta jau pusmetį kiekvieną šeštadienį – gyvai groja ir dainuoja vietos vyrų kapela, o pašokti žmonės važiuoja ir 100 kilometrų.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Bijau. Kiekvienas protingas žmogus žino, kur važiuoja. Kai grįžau iš pirmosios kelionės, tik po kokios savaitės supratau, kur aš buvau. O dabar su kiekviena kelione aš vis labiau bijau. Bet tai yra natūralus jausmas“, – sako 20-metis Ignas Vaičiulis iš Kelmės, kuris jau beveik metus renka paramą ir ją pats veža į Ukrainą.
„Kol karas nesibaigs, tol važiuosiu, nes tikrai jaučiu didelę pilietinę pareigą ir atsakomybę“, – aiškina.
Nors Ignui – tik 20 metų, jis jau yra parašęs knygą apie savo gyvenimą ir pastaraisiais metais labai aktyviai važinėja po Lietuvos mokyklas, moksleiviams pasakodamas savo istoriją ir bandydamas juose įžiebti pilietiškumo liepsnelę.
„Nes man visąlaik šito besimokant trūko. Man trūko panašaus amžiaus žmonių, kurie atvažiuotų į mokyklą ir kalbėtų apie esmines problemas netuščiažodžiaudami“, – pasakoja Ignas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Ne, visiškai nebijau senatvės. Darbas su senais žmonėmis žavus tuo, kad suvoki, jog ta senatvė tiesiog yra gyvenimo tarpsnis popieriuje“, – sako 39-erių socialinė darbuotoja Simona Milunienė, kuri su Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose gyvenančiais senjorais dirba jau beveik 10 metų.
„Yra toks labai geras senas posakis – kur yra moteris, ten visada bus intrigų. Mūsų bendruomenėje mažoji dalis yra vyrų. Jeigu kuri nors moteris nusižiūri, įsimyli vieną vyrą, tai kartais vyksta širdies dramos“, – šypsosi.
Nors dalis vyresnio amžiaus žmonių daro viską, kad tik nepatektų į globos namus, Simona atkreipia dėmesį į kitą medalio pusę – kai kurių senjorų gyvenimo sąlygos namie tokios blogos, kad džiaugiasi, jog jie pagaliau pateko į globos namus.
„Atsitinka taip, kad pas mus atvykę žmonės pirmosiomis dienomis niekaip negali priprasti, kas tai yra tualetas, kas tai yra šiltas vanduo arba tiesiog iš krano bėgantis vanduo. Šokas kartais žmogų ištinka, kai jis suvokia, kad dienos metu net keletą kartų galės valgyti šiltą maistą, ir tas keletą kartų jam yra kaip kažkoks stebuklas, nes duonos kepalas, ten kažkokios pigiausios dešros gabalėlis kai kuriems iš jų būdavo savaitės meniu. Tenka mokyti žmogų apsikabinti. Pirmus kartus apsikabinus, žinokit, bėgdavo kaip nuplikytas gyvulys. Jam būdavo visiškai svetimas žmogaus artumas, rūpestis“, – pasakoja Simona.
Ved. Edvardas Kubilius. -
„Netikėjome, kad taip bus. Čia gera gyventi, darbuotojai – kaip giminės“, – sako trys Šiaulių miesto savivaldybės Globos namų gyventojos – 71-erių Janina Adomavičienė, 88-erių Stefa Juškevičienė ir 91-erių Marijona Alasauskaitė.
„Visa laimė, kad yra tokie namai. Būtų labai blogai, jei jų nebūtų“, – pasakoja moterys.
Janina ir Stefa globos namuose atsidūrė po insulto, o 91-erių Marijona – dėl senatvės, nebegirdi, todėl sunkiai savimi gali pasirūpinti.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Dirbu darbą nuo 8 iki 17 val. Esu normalus žmogus“, – sako 42-ejų Rolandas Kriugžda iš Kaišiadorių.
Rolando gyvenimas smarkiai ėmė keistis prieš 6-erius metus, Lietuvai panirus į pirmąjį Covid-19 karantiną. Tuomet jis pėstute perėjo Lietuvą, netrukus ją perplaukė baidare, tada darkart perėjo pėstute ir dar pervažiavo dviračiu.
„Turi būti visur harmonija. Nesu aš nei ten koks nors žaliavalgis… Aš valgau, ką noriu ir ko man tuo metu reikia. Tai tiesiog paprastas gyvenimas, tik truputėlį gal aktyvumo daugiau“, – aiškina.
Šiandien Rolandas be savo asmeninių iššūkių organizuoja labai daug kokybiškų žygių, kurie padeda geriau pažinti Lietuvą ir kuriuos vis labiau mėgsta žmonės.
„Žinokit, per trejus metus gal ir buvo koks vienas kitas, kuris rūkė“, – juokiasi Rolandas, paklaustas, ar daug žygeivių įsideda buteliuką ar užsirūko.
Ved. Edvardas Kubilius - Laat meer zien
