Afleveringen
-
„7:10 val. skambinu į „Lietų“, 7:20 val. skambinu į „M-1“, tada dar pasiklausau radijo, pasikalbu su močiute ir jau būnu Joniškyje“, – devynmetis Justas Sadauskas pasakoja, ką veikia, kol tėvai jį kasdien veža 50 km. į mokyklą.
„Keliuosi 6:00 val. Anksti. Kartais ir sunkoka, bet iškenčiu“, – prisipažįsta.
Nuo gimimo nematantis Justas gyvena Pakruojyje, o mokosi – Joniškyje, nes tai arčiausias taškas, kuriame dirba tiflopedagogė – specialistė, mokanti Justą brailio rašto.
Justas – ypatingas vaikas. Jis kolekcionuoja juostines kasetes (jų turi beveik 1 tūkst.), renka raktų pakabukus (jų turi per 600). Šie pakabukai Justui padeda pažinti pasaulį, kurio jis nemato.
„Čia yra Eifelio bokštas. Jis stovi Prancūzijoje“, – rodo į rankoje laikomą sumažintą Eifelio bokštą.
Justo užimtumas – kaip prezidento. Jis meno mokykloje mokosi groti pianinu ir akordeonu, dainuoja, veda renginius, šeimos nariams rengia viktorinas. Maža to, tiesiog yra labai smalsus vaikas, sugalvojantis visokiausių keistenybių. Pvz., susitikti su 109-erių metų Leonora.
„Aš klausiau, kokia jūsų svajonė. Sako, gyvenau ir tiek. Dirbau fabrike, neturėjau jokių svajonių, niekur nedainavau… Jo, dar pakalba, truputį pašvepluoja“, – pokalbį su šimtamete prisimena Justas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Mano buvo gal savaitė tokia sunki, bet paskui suvokiau – kuo aš greičiau pripažinsiu, kad taip yra, tuo aš greičiau galėsiu padėti savo vaikui“, – sako policininkai iš Pakruojo Donata ir Renoldas Sadauskai, kurie prieš 9-erius metus sužinojo, kad jų antrasis vaikas Justas nemato. Ir turbūt nematys visą gyvenimą.
„Vaikus mylim abu vienodai. Tik tiek, kad Justui reikia daugiau dėmesio. Jokūbą gal šiek tiek nuskriaudžiame per Justą, bet Jokūbas, kadangi protingas, mus irgi supranta turbūt, dėl ko Justui tas dėmesys yra didesnis“, – atvirauja.
Donata ir Renoldas – pavyzdingi tėvai. Nors gyvena Pakruojyje, kur auginti ir mokyti aklą vaiką sąlygos, švelniai tariant, nekokios, nė akimirkos nesvarstė, kad galėtų savo sūnų išsiųsti mokytis į specialiąją mokyklą sostinėje.
„Vaikas yra protingas, žingeidus, visko norintis. Ir kaip tu gali jam nesuteikti to? Buvo žmonių, kurie sakė – atiduokit vaiką į Vilniaus mokyklą savaitei. Jūs juokaujat? Kaip tu gali savo vaiką atiduoti į mokyklą? – piktinasi.
Dėl to Donata ir Renoldas savo 9-metį Justą kasdien į mokyklą veža 50 kilometrų, į Joniškį, kadangi tik čia yra tiflopedagogas – specialistas, mokantis Justą brailio rašto.
Justas yra puikiausias įtraukiojo ugdymo pavyzdys. Berniukas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje ir daro absoliučiai viską taip, kaip daro kiti vaikai.
„Nereikia man mokytojo, kuris Justą vedžiotų už rankos. Reikia tam, kad mokytų, kad galėtų gyventi savarankiškai, kad galėtų viską darytis pats. Kuo daugiau žinos, kuo bus savarankiškesnis, tuo bus lengviau“, – aiškina pakruojiečiai.
Ved. Edvardas Kubilius -
Zijn er afleveringen die ontbreken?
-
„Labiau nepatenkinti lieka žmonės, kurie yra nubausti už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Jie pastoviai burba. Jų nuomone, mes visus turime paleisti, įspėti tik. O jei baudi, tai esi blogis. Sako, ir žiurkėm apleisim. Dėstytojas mokė – su žmonėmis tarnybos metu elkitės taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Tai aš šia auksine taisykle vadovavausi visus metus“, – sako Donata ir Renoldas Sadauskai, vienas kitą suradę ir įsimylėję dirbdami Pakruojo policijoje.
Renoldas neseniai paliko Pakruojo policiją, joje išdirbo maždaug 18 metų. Donata policijoje tarnauja 20 metų ir toliau tebedirba.
„Kai aš pradėjau dirbti 2006 metais, gatvėje moterų pareigūnių nebuvo. Atsimenu, stoviu gatvėje, važiuoja žmogus ir vos ne į medį, nes pamatė pareigūnę“, – juokiasi Donata.
Per tiek metų policijoje buvo visko – ir sėkmingų, ir nelabai sėkmingų epizodų.
„Su porininke (ji nebedirba jau) nuvažiuojame, atidarau duris. Ten stovi vyras, už mane ženkliai didesnis. Abiejose rankose peiliai. Atsisuku, mano porininkės nėra. Jos nėra. Ji išsigando. Pabėgo. Tai tu turi išlikti gyvas“, – apie darbą su mažai patyrusiais pareigūnais pasakoja Donata.
„Skaudžiausi įvykiai – nepilnamečių nuskendimai. Pvz., ištraukdavome 13-14 metų skenduolius. Tuos visus atsimenu. Ir tėvus atsimenu. Tai tada, jau grįžus namo, 50 gramų reikėdavo išgert“, – sunkiais tarnybos momentais dalijasi Renoldas.
Nors tarnybą Renoldas jau baigė, jam visgi labai rūpi, kaip toliau gyvens mūsų policija, ir čia jis mato nelabai šviesią ateitį.
„Jei savaitgalis ar jeigu tai yra po pašalpų mokėjimo, policijos pareigūno arti žmogaus nėra, nes jis įvykiuose. Nežinau, ką toliau valdžia mąsto, bet situacija, mano akimis, yra labai bloga ateičiai“, – aiškina Pakruojo policiją neseniai palikęs Renoldas Sadauskas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Daugiausia dirbu su nugaros, galvos skausmais. Kartais nei mums, nei medikams neišeina išsiaiškinti, kodėl žmogui skauda galvą“, – sako Gedas Sakalauskas, 27-erių panevėžietis, kuris iš visos širdies nori padėti žmonėms, kenčiantiems skausmą.
„Galvos skausmus kenčiantys žmonės kartais sako – negaliu net atsikelti, atsimerkti. Arba tas galvos skausmas yra pastovus, varginantis, negali susikaupti dirbti. Žmogus nebegali džiaugtis tuo, ką įprastai daro“, – pasakoja.
Gedas puikiai žino, kas yra skausmas. Daug jo kentė jaunystėje, kai užsiiminėjo kultūrizmu. Būtent tai jį paskatino tapti kineziterapeutu, o štai maždaug prieš metus įgyvendino savo svajonę – Panevėžyje įkūrė kliniką.
„Visiems ką nors skauda, todėl pacientų netrūksta ir jų turbūt netrūks. Gyvenimo tempas didelis ir žmonės nori greitai padėti sau“, – aiškina kineziterapeutas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Gyventi labai įdomu. Jeigu para turėtų daugiau valandų, būčiau dar laimingesnė. Man keista, kai žmonės sako, o ką veikti?“ – svarsto Auksė ir Žydrūnas Drazdai, gyvenantys Mažučių kaime Kretingos rajone.
Viskas, kas jiems svarbu ir reikalinga, yra sutelkta Auksės ir Žydrūno namuose ant tvenkinio kranto. Čia Auksė gamina natūralios kosmetikos produktus – muilą, šampūną, veido kremą. Visa tai pardavinėja internetu, važiuoja į muges.
„Plėstis tikrai nenoriu. Būna tokių klausimų – kaip jūs 10 metų darote tokį verslą ir nepasistatėte gamyklos?“ – šypsosi Auksė.
Žydrūnas užsiima kovos menais – sportuoja džiudžicu, yra 4 kartus iškovojęs Europos čempiono titulą.
„4 kartus ir važiavau. Savo svoryje dar nesu pralaimėjęs nė vienos kovos, tai žmonai nėra ko pergyventi. Kol kas dar aš smaugiu“, – juokiasi Žydrūnas, reaguodamas į žmoną, kuri prisipažįsta, kad kartais jaudinasi, matydama kovojantį savo vyrą.
Žydrūnas tęsia šeimos tradiciją ir daro vyną bei midų.
„Aš juk gi negeriu kasdien. Yra sporto režimas, bet sugebu ir kažkokį vyną padaryti, kuris gali laimėti apdovanojimus. Visur turi būti saikas“, – aiškina 4 kartus Europos čempionas Žydrūnas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Linkiu mėgautis, atrasti, būti smalsiais ir ieškoti savo gyvenimo ugnelės“, – sako Julius Reinikis, jau atradęs savo gyvenimo ugnelę.
Jis jau 10 metų gyvena Žemaitijoje ir prižiūri netoli Darbėnų esantį mišką, kuriame įkurtas Baltų mitologijos parkas.
„Parku iš pradžių rūpinosi šeima. Paskui atsirado draugų iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Druskininkų. Jie atvažiuodavo būti komandos nariais, tvarkydavo viską. Taip buvo du sezonus“, – pasakoja.
Prieš 13 metų Baltų mitologijos parką Kretingos rajone įkurti sugalvojo Juliaus dėdė ir tėtis. Parke stovi 20 skulptūrų, vaizduojančių baltų dievus, miško plynėje stūkso ir amfiteatras su ugniakuru.
„Ši ugnelė, kuri degs, bus skirta ne šašlykams kepti, kaip kažkada esu radęs čia visokių šašlykinių, bet būtent tam velėjimui arba valymui“, – aiškina.
36-erių Julius šiaip kaunietis. Čia gimė, augo, baigė mokslus, bet tik šiame parke suranda ramybę.
Neseniai Juliaus gyvenime įvyko dar vienas didelis pokytis – jis su žmona Kamile susilaukė Vinco.
„Jeigu augini laisvą pilietį, tai ne tai, kad aš darysiu šakar makar, belenką belenkur su belenkuo ir belenkaip. Mano laisvė yra pasirinkti. O jau tada prasideda atsakomybės, kurios turi labai griežtas ir aiškias ribas“, – aiškina Julius Reinikis, Baltų mitologijos parko šeimininkas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Mano gyvenimas sugriuvo. Nustatė, kad reikia man į duobę lipt jau“, – piktinasi Mėčius Razminas, 84-erių Kelmės rajono gyventojas, kuris nebegali vairuoti, nes gydytojas psichiatras per sveikatos patikrą jam įtarė demenciją.
„Aš vienas gyvenu miškuose. Nei paklydau, nei aš durnas esu, nei aš aklas, nei aš koks. Aš vairuoti tą mašiną galiu“, – tęsia.
Mėčius nesutinka, kad serga demencija, ir gydytojo sprendimą apskundė teismui. Senjoras rėžia tiesiai šviesiai – gyvenimas sugriuvo, nes jis, gyvendamas vienkiemyje, duonos turi eiti nusipirkti į Kelmę.
„Duonos parveža kas nors, o kitąsyk einu pėsčias 10 kilometrų – į vieną pusę ir į kitą pusę“, – pasakoja.
Mėčiaus gyvenimo draugė Kotryna Milašauskienė – irgi labai pikta. Sako, kad valdžia, priimanti tokius įstatymus, apie kaimo žmogų visiškai negalvoja.
„Jeigu jau taip nepasitiki senais žmonėmis, kad jie padarys kažkokias nelaimes, tai nors galėtų leisti tiems seniems žmonėms egzistuoti Žemėje, kad galėtum save apsitarnauti, nuvažiuoti iki parduotuvės, iki bažnyčios, iki valstybinių tų įstaigų, kur reikia. O ne kai su kirviu nukirsti ir tu gulkis į grabą ir nieko daugiau neveik. Tai atsiprašau. Mes nežinome, kada mirsime“, – piktinasi Mėčius gyvenimo draugė.
Nepaisant šios transporto bėdos, ir Kotryna, ir Mėčius prasitaria, kad labai jaudinasi dėl karo grėsmės ir ragina valdžią bei žmones labai rimtai stiprinti valstybės saugumą.
„Kad reikia didinti mokesčius gynybai, tai seniai reikėjo tą darbą padaryti. Ir mes, ir visi tikriausiai Lietuvoje sutiktų, ir nuo pensijų paimti kažkiek ir padėti gynybai, jei tie pinigai tikrai eitų gynybai“, – dėsto 83-ejų Kotryna.
Ved. Edvardas Kubilius -
„O tai ką tada daryt? Nieko nebedaryt? – paklaustas, ar tikrai žmonėms įdomūs renginiai, atkerta kultūros darbuotojas Valdemaras Liudvinavičius iš Panevėžio.
Valdemaras be daugybės įvairiausių renginių jau antrus metus iš eilės organizuoja išskirtinį suvalgomų šaškių turnyrą.
„Šaškės turėtų būti pagamintos ne anksčiau kaip parą iki žaidimo. Pernai buvo nuo trijų spalvų sluoksniuotos želė indeliuose iki tiesiog nupirktų saldainių ar varškės sūrelių. O šiemet atsirado mišrainės ir netgi silkės didžiulėse taurėje“, – pasakoja.
Valdemaras gyvena Panevėžyje, bet jau 7-erius metus dirba Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centre. Jame atsidūrė netyčia.
„Per liežuvį. Dirbau aš prekyboje ir parduotuvėje čia, kaime, pamačiau skelbimą, kad bus Užgavėnių kaukių dirbtuvės. Su vaikais atvykome. Čia kažkaip užsimezga darbuotojų pokalbis, kad reikėtų didžėjų pakviest. Ir aš girdžiu, kad kalba apie mane patys to nežinodami. Sakau, aš galiu. Netrukus sulaukiu kultūros centro direktorės skambučio – sako, atvažiuok pasirašyt sutarties“, – juokiasi.
Valdemaras su žmona augina 3 vaikus. Sako, nežino, ar geras tėtis yra, bet bando tokiu būti.
„Per dieną su kiekvienu vaiku tikrai pakalbu bent po 10 minučių. Ne visada laukia to kažkokio pokalbio su manim, bet aš atsargiai bandau paklausti, ne kaip sekėsi šiandien mokykloje, o kaip jaučiasi“, – sako 42-ejų panevėžietis Valdemaras Liudvinavičius.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Aš eisiu pas daktarą – man tų šundaktarių nerodykit. Kaip dabar išvis nevertina žmogaus gyvybės ir sveikatos… Taip niekada nebuvo. Tikrai niekada nebuvo“, – sako 82-ejų Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio, jau daug metų nuolat besilankanti pas gydytojus.
Elena 30 metų serga sunkiomis širdies ligomis, dėl stuburo bėdų po namus juda su vaikštyne ir nebeapsikentusi rėžia tiesiai šviesiai – reikia naikinti valstybinę sveikatos sistemą, nes eilinis žmogus arba negali patekti pas gydytojus, arba, jei patenka, patenka pas šundaktarį.
„Nuvažiavau į priėmimą. Ateina kardiologė įmigusi tokia. Sako, jeigu norite, tai pagulėkite pas mus čia ant kušetės, mes gal ką sulašinsim. Sakau, bet gal dar bent kardiogramą galima būtų? Tai atvažiuos – pasakysim mergaitėms. Galvoju, kol sulauksiu man bus šakelės… Aš greitai į burną kapsulę. Ateina seselė, atneša tabletę kažkokią. Daktarė, sako, liepė aspiriną išgert. Sakau, o ar paklausė, kada prieš tai išgertos? Aš gi jį geriu kasdien. Rimsta mano pulsas nuo mano kapsulytės. Važiuojam, vaikeli, namo“, – apie vizitą priėmimo skyriuje pasakoje pensininkė.
Elena žino, ką sako, nes pati 35-erius metus dirbo slaugytoja, prašyta ar ne, padėjo daugybei žmonių.
„Su alpstančia širdim klausau naujų ministrų. Jie kažkaip taip pakilę nuo žemės, nuo žmonių, nuo realybės. Sveikatos ministrė dabar jau pakeis, viską padarys. Po kelių dienų žiūrime, kad ką Dulkys darė, ji atsivertusi daro tą patį. O ką darė su Dulkiu ponas Nausėda?“ – klausia Elena.
Elenos istorija – tai tremtinės istorija. Jos šeima į Irkutską buvo ištremta, kai Elenai buvo 6-eri.
„To sąstato važiavimas, tos raudos, tas bendras kibiras kažkoks pastatytas tualetas… Kvapai, nu ką ir bešnekėt. Į nežinią veža ir viskas“, – prisimena Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Kažkas pakėlė koją, papurtė ją. Atėjo gydytojas, pažiūrėjo – mirusi. Sakau, o tai kas dirbtinį kvėpavimą darė? Niekas. Pirštą į burną įkišau, guma buvo. Ištraukiau tą gumą ir pradėjau dirbtini kvėpavimą daryti. Žiūriu, pirštus sujudino“, – pasakoja 63-ejų Artūras Radžiūnas, kuris prieš 30 metų, rizikuodamas savo gyvybe, Baltijos jūroje išgelbėjo moterį – Violetą Pieslikienę.
„Vyras nuėjo ir pasakė gelbėtojams, kad kažkas skęsta. O kad jo žmona skęsta, jis supratimo neturėjo. Krapšto mane – čia mano žmona, gelbėk! Sakau, tai pats ir pūsk, jeigu tavo žmona. Tai tada kad pūtė, kad pūtė“, – juokiasi baisogalietis.
Artūro ir jo išgelbėtos moters pažintis dramatiškomis aplinkybėmis labai pasiteisino – jų šeimos draugauja ir šiandien, o Violeta, kuri yra maisto technologė, Artūrui prieš 20 metų netgi padėjo įsukti kepyklos verslą Baisogaloje.
Artūras šiaip – gydytojas veterinaras. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis Baisogaloje įsteigė pirmąjį Lietuvoje gyvulių sėklinimo punktą. Bet taip karvių daugiau ir nebesėklino – pavargo laukti iš Vokietijos ilgai keliaujančios sėklinimo įrangos, tad pradėjo verstis prekyba – kaimuose ėmė atidaryti maisto prekių parduotuves.
„Sėklinimo nepasiilgstu. Bet tuo metu labai įdomu buvo. Labai gerai. Ir juokingai viskas atrodė, juk taip ir yra“, – kvatojasi buvęs karvių sėklintojas.
Šiandien Artūras Baisogaloje turi kepyklą ir parduotuvę, dar dvi parduotuves – kituose kaimuose. Jis pats kasdien važinėja po Lietuvą ir savo parduotuvėms pats perka įvairiausias prekes.
„Aš iš bet kur vis tiek grįžtu su prekėmis. Žmonai į parduotuvę reikia su vaikais, jie savo dalyką perkasi, o aš savo dalyką perkuosi. Negi sėdėsiu mašinoj? Nelauksiu“, – nukerta verslininkas Artūras Radžiūnas iš Baisogalos.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Pats nuostabiausias variantas, kada namuose yra vaistinė ir vaistininkas gyvena būtent tame pačiame name. Kuo daugiau tokių būtų vaistinių Lietuvoje, tuo žmonės būtų labiau aprūpinti“, – sako Genovaitė Kablienė, vaistininkė, kurios namuose jau daugiau kaip 20 metų veikia vaistinė.
„Kai daugelis sužinojo, kad aš pensininkė, dažnai klausia – Genute, tik būkit sveika ir neišeikite! Nes didelė ištikimybė, kad, man išėjus, vaistinė užsidaro“, – aiškina Genovaitė.
Ši vaistinė miestelio žmonėms – vieta, kur realiai gelbėjamos gyvybės. O 71-erių Genovaitė – tokia patyrusi, kad vos tik pamačiusi žmogų iškart gali pasakyti, kuo jos serga.
„Aš išdrįstu pasakyti, kad jūs esate per stambus, kad jums pirmiausia reikia mesti svorį. Ne visi tai priima. Žmonės išeina, pabūna savaitę, ir paskui pagalvoja, gal ji gerai ir sakė“, – apie bendravimą su vaistinės klientais pasakoja vaistininkė.
Genovaitės vyras Algirdas, nori jis to ar ne, irgi yra įtrauktas į vaistinės gyvenimą – ir padėjo ją įkurti, ir vaistus vietos gyventojams paduoda, kai jo žmona to negali padaryti.
„Jau čia pasidaręs gyvenimo būdas. Mes įpratome taip gyventi“, – pabrėžia Algirdas.
Vis dėlto Genovaitės ir Algirdo šeimos gyvenimas paženklintas itin skaudžia netektimi, kurios jie turbūt niekada ir nepamirš – labai talentingas jų sūnus Aleksas, sulaukęs 22-ejų, nusižudė.
„Jeigu aš būčiau save uždariusi kambaryje su ašaromis, su tuo skausmu man būtų buvę dar blogiau. O vyras – jis užsidarydavo garaže ir krapštydavo kažką“, – pasakoja Radviliškio rajono Grinkiškio miestelio gyventojai Genovaitė ir Algirdas Kabliai.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Aš kad pensininkas – nejaučiu. Dabar geriau gyvenu negu kai buvau dirbantis“, – sako 73-ejų akordeonistas Edvardas Ratautas, Ukmergės rajono Veprių miestelio gyventojas.
Jis šiandien vadovauja tik dviem kolektyvams – 15 metų gyvuojančiam Veprių jaunimo instrumentinei grupei „Intermezzo“. Joje groja Edvardo kaimynų vaikai, viena iš trijų Edvardo dukrų ir keturios Edvardo anūkės iš penkių.
„Be tėvų sutikimo tokio dalyko (leisti vaikus į muzikos mokyklą – aut. past.) nedarysi. Šiokį tokį iš šono spaudimą padarau“, – juokiasi.
Dar Edvardas vadovauja Jonavos Socialinių paslaugų centro moterų vokaliniam ansambliui „Versmė“. Jame dainuoja itin garbaus amžiaus moterys.
„Čia yra pagalba žmogui. Užimtumas. Į visuomenę daugiau ištraukt negu kad jie užsidarytų“, – pabrėžia.
Nors Edvardas per gyvenimą dirbo įvairius darbus – mokytojavo, miškininkavo, jo aistra – muzika. Akordeonu jis groja nuo vaikystės, koncertavo tūkstančiuose vestuvių.
„Kai buvau studentas – kiek kolūkio pirmininkas gaudavo, tiek ir aš pasidarydavau iš tų vestuvių. Neskursdavau. Tuo metu, jei autobusu tingėdavau važiuoti, pasiimdavau taksi“, – prisimena.
Edvardas – jautrus ir pastabus žmogus. Labiausiai jam širdį skauda dėl vis didėjančios socialinės atskirties.
„Yra per daug ir prastai gyvenančių žmonių. Atskiriami – kaip grūdai ir pelai. Štai dabartinė visuomenė ką daro“, – piktinasi Edvardas Ratautas, žmogus, be kurio Lietuvoje mažiau skambėtų geros muzikos ir mažiau būtų geros nuotaikos.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Anksčiau žmonės geresni buvo, tikėjimo dabar nebėra. Man atrodo, kad jūs gyvenate labai nesmagiai – beveik taip pat, kaip mes, seni. Dabar nei vakaruškų, nei šokių, nei suėjimo tokio normalaus nėra“, – šiuolaikinių žmonių gyvenimą įvertina 90-metė Minolija Pelėdienė iš Baisogalos.
„Nebeturiu ožkų. Susimušė ožkos, o aš vidury buvau. Abi kojas per kelius sulaužė. Gydytojas sakė – nevaikščiosi“, – prisimena moteris, kuri pagijo ir šiandien toliau vaikščioja.
Minolijos senatvė liūdna. Ji sunkiai mato, sunkiai girdi, gyvena viena didžiuliame name.
„Aš kiaulės metais gimusi. Paršiukas. Turiu tokį migį prie sienos ir miegu. Šildau tik tą vieną kambariuką. Ką suvalgau, tas ir gerai. Nevalgau mėsos. Valgau pieną, sūrį, bulvių turiu, uogienės“, – apie kasdienes sąlygas žiemą pasakoja su striuke sėdėdama senjorė.
Minolija vaikų neturi, su vyru gyveno vos ketverius su puse metų. Jis po vestuvių netrukus ir numirė.
„Tai kad nusinuodijo. Pirko ir gėrė spiritą iš radijo gamyklos detalėms plauti“, – piktinasi.
Minolija mokslo aukštumų nesiekė – nenorėjo mokytis. Visą gyvenimą dirbo sunkius darbus. Bet tai jai nesutrukdė nuolat padėti kitiems – gyvendama Kaune savo kambarėlyje ji buvo priglaudusi tris jaunuolius, o, atsikrausčiusi į Baisogalą, visiems skolindavo pinigus.
„Aš nežinau, kodėl žmonės pas mane eidavo skolintis pinigų. Ale kai atiduot reikia, būna sunku. Žinokit, iš mano pinigų nė vienas neprabagotėjo. Skolindavau, nes žmogui reikia. Kiek paskolinau, neskaičiavau“, – pasakoja 90-metė Minolija Pelėdienė.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Čia – mano gyvenimas. Turėjau netgi padaręs Londono parlamento rūmus su Big Benu, bet jau nebėra, nes reikėjo man plastilino“, – sako rokiškietis Antanas Daščioras, kuris išties be plastilino gyventi negalėtų. Tą patvirtina ir jo žmona Danutė.
„Bet koks plastilinas netinka. Jis turi būti labai kietas – toks, kokį gamino sovietmečiu. Va, šitam plastilinui gali būti ir 80 metų“, – aiškina Danutė ir Antanas, apgailestaudami, kad tokio plastilino, kokio jiems reikia, šiandien Lietuvoje nusipirkti praktiškai neįmanoma.
Antano lipdinių kolekcija įspūdinga, joje – įvairios transporto priemonės, žmogeliukai, žirgai, namai, bažnyčios, ištisi miestų kvartalai.
„Man gražu, bet dulkių nevalau. Jis pats valosi tas dulkes. Būna, kad Karcheriu truputį pereinu ir viskas“, – juokiasi Danutė, paklausta, ką daro su Antano dirbiniais, kurie kaupia dulkes.
Šiaip Antanas – Rokiškio autobusų parko vairuotojas. Juo dirba apie 40 metų.
„Nusiperku kavos ir dar paklausiu keleivių – gal kas norėtumėt kavos? Kartais žmogus išdrįsta pasakyt. Sako, labai norėčiau. Sako, kiek pinigėlių? Nereikia, sakau, parkas vaišina. Taip, vaišinu iš savo pinigų. Kas tie pusė euro?“ – pasakoja Antanas.
O jeigu jaunystėje aplinkybės būtų sukritusios kiek kitaip, šiandien su Antanu kalbėtume kaip su akušeriu.
„Šita profesija padaro žmogų nekenksmingą – nėra ko ir bijoti“, – kvatojasi Danutė ir Antanas, paklausti, ar nėra taip, kad Danutė labiausiai priešinosi Antano svajonei tapti akušeriu, mat jam būtų tekę suktis išskirtinai tarp moterų.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Tėvas nemylėjo manęs. Jis norėjo, kad aš mergytė būčiau. Jis pats neturėjo meilės. Ir mes su tėvu labai nesutarėme, nes aš tėve mačiau save, o jis matė many save“, – sako 60-metis Virginijus Šermukšnis, kuris nuo pat vaikystės vogė, gėrė, rūkė ir iš viso 4 kartus sėdėjo kalėjime.
„Kai patekdavau į kalėjimą, aš jausdavausi savas. Ten jausdavausi žmogumi, nes ten visi tokie“, – prisimena.
Tačiau Virginijaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis paskutinį – ketvirtą – kartą, sėdėdamas kalėjime, atrado Jėzų Kristų.
„Jėzau, sakau, ką sakysi, tą darysiu. Tik visas šlapias pasidariau. Tokia gėda… Raudonas, žalias… Galvojau, kas čia vyksta? Nueinu už durų ir pamačiau Jėzaus galvą. Nesupratau, kas čia įvyko. Po to pradėjo viskas keistis. Žiūriu, rūkyt nebenoriu, vogt nebenoriu“, – jausmą, pamačius Jėzų, bando nusakyti rokiškėnas.
Šiandien Virginijus nevagia, negeria, nerūko, turi žmoną ir jau 15 metų Rokiškio autobusų parke dirba vairuotoju.
„Būna situacijų, kad ir ten koją prispaudžiu (autobuso durimis – aut. past.) Bet suprantu, kad darau ne specialiai. Kitąsyk pasitaiko taip“, – pasakoja 4 kartus kalėjime sėdėjęs autobuso vairuotojas iš Rokiškio Virginijus Šermukšnis.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Laisvo laiko turiu ir turiu užsiėmimą – kuriu riešines. O kas veikt tokio amžiaus bobutei? Telefonu, kai kalbame, mezgu kabliuku. Knygoje dukra va taip ir parašė – negaliu sėdėti be darbo“, – šypsosi Stefanija Čipienė, mezganti riešines, ir sertifikuota tautodailininkė Alė Gegelevičienė, kurianti tautinius kostiumus.
Jos prekiauja Rokiškio dvare, kur vyksta Skaistaturgis – tik Šiaurės Lietuvai būdingas Advento laikotarpio prekymetis. O paprasčiau kalbant – vyksta tiesiog turgus.
Jame – ir svečiai iš Vilniaus. Pavyzdžiui, patyrusi pedagogė, stebuklus siuvinėjanti Virginija Kasparavičiūtė.
„Vilniečiai… Neturime ką eksponuoti, nes dirbančių vaikų nėra. Anksčiau būdavo daug. Labai gerbiu rajonus, kurie sukelia visą šitą tautodailę ir vaikai domisi. O miestiečiams aš net buvau pasakius – o kur Vilnius? Mes turime kokį amatų centrą? Neturime… Mokyklose uždusino visą tautodailę“, – piktinasi tautodailininkė Virginija Kasparavičiūtė.
Skaistaturgį jau maždaug 10 metų organizuoja Rokiškio krašto muziejus. Jo archyvarė-muziejininkė Vilė Sarulienė sako, kad muziejai turi ne tik rinkti, aprašyti ir eksponuoti mūsų istoriją, bet ir eiti į žmones.
„Muziejus žengia ribą už savo uždarų sienų. Svarbu, kad tas daiktas, tas eksponatas paliestų žmogaus širdį ir jausmus“, – dėsto muziejininkė.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Taip, gal šiek tiek rizikavau savo gyvybe“, – svarsto Gintaras Šeškevičius, kuris spalio 25 d., ryte, išgelbėjo moters gyvybę.
Sustojęs prie geležinkelio pervažos Kėdainiuose Gintaras pastebėjo ant bėgių besiblaškančią moterį. Supratęs, kad iki tragedijos – tik vienas žingsnis, Gintaras iššoko iš savo automobilio ir nuvedė moterį nuo bėgių, į saugią vietą.
„Važiavau su mama. Ji viską matė. Sakė, ar tu žinai, ką tu padarei? Nu, sakau, padariau – išgelbėjau moters gyvybę. Mamai šokas buvo“, – prisimena.
Padėti kitiems žmonėms Gintarui – jokia naujiena. Jis daugiau kaip du dešimtmečius dirbo policijoje – skubėdavo fiksuoti pačių įvairiausių įvykių, tarp kurių – ir ypač didelės tragedijos.
„Kėdainių rajone, kitoje pervažoje, važiavo žmonių grupė. Galbūt po pirties ar iš kur… Jie pradėjo lenktyniauti su traukiniu ir kai tik jie įvažiavo į pervažą, tas traukinys juos ten nutempė gerokai į priekį. Aišku, visi žuvo“, – sako 57-erių Gintaras, kuris gyvenimu patenkintas – dirba saugos tarnyboje, o laisvalaikiu šoka tautinius šokius, vadovauja vieno kaimelio vienam šokių kolektyvui.
Gintaro gelbėjimo operaciją yra užfiksavusios pervažoje įrengtos kameros. LRT RADIJAS ir gelbėjimo operacijos vaizdo įrašą turinti bendrovė „LTG Infra“ Gintarą surado netikėtai –radijas paskalbė, kad ieško šio didžio žmogaus, ir jis po kelių minučių, kadangi tuo metu klausė radijo, atsiliepė į kvietimą.
Gintarą su LRT RADIJO pagalba suradęs bendrovės „LTG Infra“ Paslaugų teikimo vadovas Tomas Jonikaitis sako, kad tai tikriausiai yra pirmas kartas, kai geležinkelių kameros užfiksavo tokį žygdarbį. „LTG grupės“ generalinis direktorius Egidijus Lazauskas žada asmeniškai susitikti su Gintaru Šeškevičiumi bei jam padėkoti už išgelbėtą moters gyvybę ir drąsą.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Mano vaikai sako – mama, tu nuo valytojos iki direktorės. Aš nejaučiu gėdos. Aš galiu pasipuošti ir išeiti kaip ponia, o galiu užsidėti darbinius rūbus ir eiti tuos pačius bliūdus plauti, bulves valyti“, – sako Ina Grivačiauskienė, kaunietė verslininkė, daugiau kaip 10 metų Kaišiadorių rajone, netoli Migonių, turinti kaimo turizmo sodybą.
„Vestuvių muzikantai ne visi priimtini. Kai kurie traukia pro šoną. Vienas muzikantas pasakė – jūs esate žiauri moteris. Pas mane sodyboje yra tokia taisyklė. Paskutinė daina turi būti Kerbedžio. Ir, sako, išdainuoti nėra taip paprasta. Tai aš šitaip ir įvertinu muzikantą“, – juokiasi.
Ina taip pat tiekia maistą mokykloms. Tiesa, dabar aptarnauja tik vieną, nes ji – taip, kaip didieji maitintojai, įsivėlę į skandalus, – vaiko už vieną centą pamaitinti nesugeba.
„Skambina pažįstami – ką daryt? Ką daryt? Pas mus mokykloje vaikas negali valgyt… Ką daryt? Nu ką daryt? Tokia yra politika. Valdžia pasikeitė. Tikiuosi, kad gal mokyklų maitintojus išims iš tų viešųjų pirkimų, jog mokykla galėtų pati spręsti, kas turi maitinti“, – svarsto verslininkė.
Ina – darbšti ir stipri moteris. Jos prieš 14 metų nepalaužė vyro mirtis, kuris jųdviejų išsvajotą kaimo turizmo sodybą suprojektavo, o jau statybas užbaigti turėjo Ina.
„Mano vyras mirė, kai man buvo beveik 40 metų. Tai aš turiu gyvent, aš turiu kažką daryt. Aš pati dažiau lentas namo, gyvenau statybose“, – verslo pradžią prisimena kaimo turizmo sodybos Kaišiadorių rajone savininkė, užkietėjusi Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo gerbėja Ina Grivačiauskienė.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Oi, daug. Viens, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni… Kokie penkiolika galbūt, kitų neatsimenu“, – 90-metis Silvinas Kazlauskas, patyręs geležinkelio meistras, skaičiuoja, kiek jo pažįstamų yra pražudę traukiniai.
Jo žmoną Nataliją taip pat pražudė traukinys – Baisogaloje, visiškai šalia jųdviejų sodybos.
„Ėjo iš daržo ir pakliuvo po traukiniu. Čia ji žuvo, stoty. Perone stovėjau ir traukinys sustojo. Žiūriu, kad Natalija žuvo“, – žmonos žūtį Baisogaloje prisimena Silvinas.
90-metis vyras toliau gyvena Baisogaloje, prie pat geležinkelio bėgių, ir dar vairuoja „Audi 80“. Jam pavyko prasitęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, nes, tikrindamasis sveikatą, su psichiatru bendravo eiliuotai.
„Sakau, žiūrėk per langą – sodai žydi, ir žydi taip gražiai gražiai… O jis žiūri…“ – juokiasi.
Silvinas moka stebėti kitus žmones, pvz., kruopščiai prabangų automobilį blizginantį kaimyną.
„Puci, puci, puci, puci, puci, puci – jis ten glosto tą mašiną. Ką tu iš jos išvalysi? Juk išvažiavai ant kelio ir vėl ji dulkina. Noras tas toks, reiškia, godumas įtraukia. Daug kas čia į Londoną važiuoja ir ten visur. Sakau, o! Ar Temzėj maudeisi? Aha, per tiltą važiavom, sako. Ko tu ten važiuoji, jei nežinai, kur tu važiuoji?“ – svarsto Silvinas Kazlauskas.
Ved. Edvardas Kubilius -
„Panevėžio rajone kultūros žmonėms nėra blogai gyventi. Jeigu tai yra sensacija, tai aš džiaugiuosi, kad taip yra“, – šypsosi Panevėžio rajono kultūros darbuotoja Aušra Sidorovienė.
Aušra šiaip gyvena Panevėžyje, bet jau 10 metų dirbti važiuoja į kaimą – Upytę netoli miesto.
Upytėje Aušra vadovauja Tradicinių amatų centrui, kuris jos bei kolegų dėka čia apskritai išdygo ir kuriame verda gyvenimas.
„Aš tai labai stebiuosi, kaip jaunos merginos sėdi su garbaus amžiaus meistre ir kelias valandas prie staklyčių audžia juostas. Galvoju, tai yra unikumas! Ir aš sakau tiems vaikams – išmaniuosius telefonus turime šiais laikais visi, bet ar visi mokame nuausti rinktinę juostą?“ – stebisi.
Aušra sako, kad gyvenimo kokybė pirmiausia labai priklauso nuo pačių žmonių – ar jie nori ir ko jie nori.
„Žinau, kodėl čia neuždarė mokyklos. Pati mokyklos direktorė tolimiausiais Panevėžio rajono kaimeliais važinėjo, kviesdama tuos vaikučius. Ir mokykla gyvuoja“, – džiaugiasi.
Ir, pabrėžia Aušra, dažnai savo kasdienio gyvenimo mes patys tinkamai neįvertiname.
„Mums reikia truputėlį išvažiuoti iš savo namų ir suprasti, kaip mes čia gerai gyvename“, – pasakoja Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinio Tradicinių amatų centro Upytės kaime vadovė, kultūros darbuotoja Aušra Sidorovienė.
Ved. Edvardas Kubilius - Laat meer zien
